Kaip rinkėjams į galvą įkalti, kad būtent viena ar kita partija, kandidatas vertas Seimo nario mandato? Abstraktūs pažadai pagerinti gyvenimą ir kaltinimai valdančiosioms partijoms, kad jos sugriovė Lietuvą jau mažai įtikina tirpstančią, nusivylusią rinkėjų masę.
Dalis politikų tebėra įsikibę TV šou projektų, bet tokie sprendimai jau nebedaro tokio įspūdžio, kaip per 2008 m. Seimo rinkimų kampaniją. Pamokanti Tautos prisikėlimo partijos istorija: pramogų verslo meistrai, politinę agitaciją pavertę siautulingu šou, į Seimą prasmuko lengvai, tačiau ten daugiau apsijuokė, nei parodė galintys pasukti valstybės vairą alternatyviu keliu iš krizės duobės į suklestėjimo greitkelį.
Rinkėjai viliojami gandrais
Viešųjų ryšių kompanijos „Hill & Knowlton“ organizacinės komunikacijos konsultantas Tomas Staniulis pastebėjo, kad klasikinio stiliaus konservatorių ir socialdemokratų rinkimų agitacija atrodo skoningiau, nei mėgėjiški iš kailio besineriančių kitų kandidatų bandymai išsiskirti iš įprasto fono.
Kaip vieną labiausiai nevykusių politinės reklamos pavyzdžių T. Staniulis paminėjo Valstiečių liaudininkų ir žaliųjų kandidatą reklamuojantį vaizdo klipą, kuriame laksto kažkokios į gandrus panašios būtybės, juokingai kleketuoja, makaluoja sparnais.
„Neskoningas, net kvailas klipas“, – sakė viešųjų ryšių specialistas. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitacinį siužetą, kuriame pro langą išmetamas televizorius, T. Staniulis pavadino nevykusiu „rusiško chamizmo“ ir juodųjų technologijų stiliaus mišiniu.
Jo manymu, nieko originalaus nesugalvojo ir televizinių šou triukų besivaikantis Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas. „Kaip ir anksčiau, jo rinkimų kampanija primena rusišką televizijos laidą „Stebuklų laukas“, V. Uspaskicho stilistika metai iš metų nesikeičia“, – teigė T. Staniulis.
Nuodėmes plovė pirtyje
Kai kurie savitas politinės agitacijos raiškos formas praktikavę politikai dabar grįžta prie tradicinės savireklamos: pabrėžia nuveiktus darbus, išryškina žmonių betarpiškai jaučiamas problemas. Antai Kaune kandidatuojančio Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas Gintautas Labanauskas kelią į politiką pradėjo nuogas pirtyje, o vėliau surištomis rankomis ketino šokti nuo tilto į Nemuną.
2003 m. vykusiuose rinkimuose į savivaldybes G. Labanauskas nusifotografavo pirtyje - nuogas, prisidengęs tik vanta. Tai turėjo reikšti švarią politiką, moralinį apsivalymą.
Per kitus rinkimus kaunietis buvo sumanęs įgyvendinti mirtinai rizikingą triuką: susirišti rankas ir nuo Aleksoto tilto šokti į Nemuną. Geras plaukikas, kariuomenėje Afganistane tarnavęs G. Labanauskas teigė, kad po vandeniu rankas būtų nesunkiai atsirišęs.
„Šuolis į vandenį surištomis rankomis turėjo reikšti, kad Lietuva supančiota korupcijos, bet galima išsivaduoti. Dabar man ši idėja atrodo naivi ir rizikinga. Supratau, kad drastiški triukai yra pigus būdas rinkėjams suvilioti. Verčiau ne perplaukti per Nemuną, bet paaiškinti žmonėms, kokią naudą gautume pagilinę mūsų didžiausią upę, padarę ją tinkama laivybai“, – tikino G. Labanauskas.
Nebenori būti komiku
Kitas kaunietis kandidatas - Artūras Orlauskas politinėje veikloje griežtai atsiribojo nuo savo personažo Zakarausko iš pramogų verslo laikų, nors kaip humoristas galbūt pritrauktų dalį ne protu, o emocijomis besivadovaujančių rinkėjų balsų.
„Aš noriu, kad mane tapatintų su politika, o ne su šou verslu, iš kurio aš seniai pasitraukiau“, – aiškino laidą „Komikų klubas“ Baltijos TV vedantis A. Orlauskas.
Kalbėdamas apie naujų, radikalių partijų politinę komunikaciją Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto medijų laboratorijos vadovas Andrius Šuminas pastebėjo, kad neturėdamos pakankamai pinigų išradingai reklaminei kampanijai jos imasi įprastų marginalams revoliucingų frazių, prakeiksmų ir deklaracijų mišinio, nutaikyto į mažesnio išsilavinimo, gyvenime pralaimėjusius rinkėjus.
Rėksnių politinis amžius trumpas
„Radikalus, piktas kalbėjimas sužadina rinkėjų emocijas, bet tas sužadinimas būna trumpalaikis. Pavyzdžiui, viską apversti aukštyn kojomis žadėjęs Vytautas Šustauskas lengvai pateko į Seimą, bet ten pasirodė esantis bejėgis nuveikti ką nors pozityvaus, ir jo politinė karjera baigėsi visiems laikams. Jį dauguma prisimena kaip buvusį Kauno merą, o ne kaip parlamentarą“, – teigė A. Šuminas.
Viešųjų komunikacijų specialisto nuomone, ir „Drąsos kelio“ bei jos lyderės Neringos Venckienės žvaigždžių valanda vargu ar truks ilgiau nei metus.
„To politinio judėjimo pagrindas yra konkreti vienos šeimos istorija. Ji jau dabar primirštama arba nusibodusi net daliai tų, kurie Garliavos įvykius iš pradžių sekė užėmę kvapą. Jeigu N. Venckienė nepateks į Seimą, po metų ją prisimins tik ištikimiausi gerbėjai. Net jei ir pateks, ją gali ištikti V. Šustausko likimas. Televizijos debatai parodė, kad jos nusimanymas valstybės valdymo, politikos srityje nėra blizgantis“, – sakė A. Šuminas.
Politologai neturi vieningos nuomonės, ar „Drąsos kelio“ rinkimų strategai elgiasi apdairiai, agitacinės medžiagos vaizdinyje svorio centrą sutelkdami ties Drąsiaus Kedžio figūra.
„Pritariantieji priešsisteminiams veiksmams visą „violetinį“ judėjimą ir remia todėl, kad jame mato teisėtvarką griaunančią, linčo teismą pateisinančią jėgą. Jos simbolis - D. Kedys. Iš kitos pusės, N. Venckienė ir jos solidesni pagalbininkai iš Vilniaus siekia į savo pusę patraukti dalį konservatorių rinkėjų, bet jiems nepriimtini pernelyg radikalūs įvaizdžiai.
Tokiems net ir Robino Hudo stiliaus žudiko įvaizdis nebus patrauklus. Jie gali užkibti nebent už pedofilų tikrai ar tariamai nuskriaustos mergaitės istorijos, kuri N. Venckienės partijos reklamoje dabar jau nebeiškeliama į pirmą vietą, kad akių nebadytų buitinė-kriminalinė šios partijos kilmė“, - svarstė sociologas Gediminas Stasiūnas.
Trūksta pinigų ar proto?
„Drąsos kelio“ rinkimų štabo vadovas Valdas Vasiliauskas teigė, kad partija neturi turtingų rėmėjų, todėl negali išvystyti stiprios rinkiminės reklamos.
„Mes kūrėme planus pritraukti žmones, kurie niekada nebalsuoja arba tai daro labai retai. Deja, pritrūkome laiko ir pinigų“, – apgailestavo V. Vasiliauskas.
Galbūt dėl pinigų trūkumo ar pernelyg didelio pasitikėjimo savimi kai kurių „Drąsos kelio“ kandidatų reklamos pritrenkia naivumu. Pavyzdžiui, viena Kaune kandidatuojanti „violetinių“ šalininkė save pristato taip: „Nesu nei labai jauna, nei labai graži...“ Tęsinio „ir ne itin protinga“ tiesiogine prasme nėra, bet jis peršasi savaime, tarsi tokie žodžiai būtų parašyti juodu ant balto.
Milijonieriaus Vladimiro Romanovo paskubomis sukurptai Žmonių partijai pinigų rinkimų reklamai neturėtų trūkti, tačiau V. Romanovo rinkiminis šūkis originalumu neišsiskiria. Plakate V. Romanovas žiūri kažkur žvairai pro šalį, o prie nuotraukos parašyta „Metas vertinti žmogų“. Kauniečiams, žinantiems, kaip V. Romanovas „vertina“ jo verslo imperijoje dirbančius žmones, toks šūkis atrodo groteskiškas.
Vis dėlto politinės reklamos ekspertai mano, kad toks primityvus politinis kreipinys priimtinas mažiausiai išsilavinusiai ir mąstyti nelinkusiai auditorijai, į kurią visi panašūs kandidatai ir taikosi.
Bando plačiau užmesti tinklą
Viešųjų ryšių specialisto T. Staniulio nuomone, kol kas kokybe ir minties šviežumu išsiskiria konservatorių ir Artūro Zuoko vadovaujamo judėjimo TAIP politinė reklama ir viešųjų ryšių akcijos.
„Nesitikėjau, kad konservatorių reklama bus tokia moderni, nes ši partija tapatinama su vyresnio amžiaus rinkėjų iš didmiesčių grupe. Matyt, dešinieji bando išplėsti rinkėjų bazę. A. Zuoko partija amerikietišku stiliumi rėžia tiesiai į kaktą konkurentams. Pavyzdžiui, oranžinių dviračių akcija vyko su šūkiu: „Vilniaus savivaldybės dviratis važiuoja greičiau nei Vyriausybės“, – teigė T. Staniulis.
Be klasikinio valdančiosioms partijoms būdingo nuveiktų darbų išvardijimo, dešinieji , atrodo, nusitaikė į liberalių partijų rinkėjų grupę. Vienas reklaminių leidinių pavadintas „Už asmens laisvę“. Jame kalbama apie asmeninę iniciatyvą, verslo laisvę.
Kalbama ir apie klasikines konservatyvias vertybes – tradicinę šeimą, bendruomeniškumą, tautiškumą, bet jos neiškeliamos į pirmą planą.
„Mūsų rinkiminis šūkis yra konservatyvi modernizacija. Mes teigiame, kad reikia atsinaujinti, diegti naujoves, bet – tradicinių tautos ir bendražmogiškųjų vertybių ribose“, – dešiniųjų politinio kalbėjimo esmę paaiškino konservatorių rinkimų štabo pirmininkas Mantas Adomėnas.
Pabrėžia socialines problemas
Vis dėlto iš principo korektiška, palyginti su ankstesniais laikais, kai kitos partijos buvo vadinamos vos ne KGB filialais, konservatorių politinė reklama neapsiėjo be „landsbergiško“ sarkazmo.
Pavyzdžiui, leidinyje „Už asmens laisvę“ įdėta tariama „Raudonojo spalio“ kvepalų reklama ir nedviprasmiškas užrašas: „Mirtinai nuodinga. Pagaminta pagal Paleckių giminės tradicijas“.
Nors socialdemokratai ir konservatoriai yra „konkuruojančios firmos“, jos turi vieną bendrą bruožą: vengia pigių televizijos šou triukų, kuriais jau ne pirmus metus sužavėti rinkėjus taikosi mažos ar naujai sulipdytos partijos.
„Aš esu ekonomistas, man nepriimtini šokiai apsinuoginus, nors taip gal ir pasiektume trumpalaikį efektą“, – paaiškino Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius.
Socialdemokratai rinkiminę agitaciją tradiciškai orientuoja į socialines problemas: emigraciją, šilumos kainas, nedarbą, gamybos nuosmukį. Žinoma, dėl šių bėdų jie kaltina konservatorių diriguojamą valdančiąją koaliciją.
Kaunas pyksta ant E. Masiulio
Liberalų sąjūdis įsitikinęs, kad visas pažadų aruodas galutinai išsemtas, todėl perša daug nežadančios, bet konkrečius darbus nuveikusios politinės jėgos įvaizdį. Labiausiai pabrėžiama transporto infrastruktūros pažanga, nuopelnai už ją priskiriami Susisiekimo ministerijai, kuriai vadovauja liberalų lyderis Eligijus Masiulis.
Susisiekimas iš tiesų buvo viena sparčiausiai atsinaujinančių ir besivystančių ekonomikos sričių. Tačiau antrajame pagal dydį mieste - Kaune E. Masiulis ir visa Susisiekimo ministerija laikoma „Ryanair“ pasitraukimo iš Kauno oro uosto Karmėlavoje kaltininke.
Liberalų sąjūdžio viešųjų ryšių specialistai nepasistengė kauniečiams išaiškinti, kad pigių skrydžių perkėlimą į sostinę lėmė objektyvios rinkos sąlygos, o ne „vilniečių lobizmas“. Padėtį komplikuoja ir tai, kad E. Masiulio padėjėjas – buvęs Kauno meras liberalas Rimantas Mikaitis nepasirodė esąs kovotojas už Kauno interesus.
