Permainos, linkstančios į vis didesnius kompromisus, vyks ir partijų vadovybėse. Takoskyrų gali atsirasti dėl požiūrio į Rusiją, bet iš pasirinkto kelio Lietuvos tai neiškreips – bet kuriuo atveju liksime ES rėmuose.
Teoriškai galima bandyti nustebti ankstyvais, net nepasibaigus rinkimams, V. Uspaskicho samprotavimais Rusijos žiniasklaidoje, gerinti santykius visomis kryptimis. Tačiau ar iki šiol buvo kalbama priešingai?
Tą patį, kaip ir Darbo partijos vadovas, sako D. Grybauskaitė, o dėl okupacijos žalos atlyginimo konservatoriai propagandiškai sukilo tik kadencijos pabaigoje. Tai aiškiai sufleravo, kad tokios pat gumos tempimo taktikos, neignoruojant įstatymo, gali laikytis ir ateities vyriausybės.
Taip ir bus – metų metais Lietuva skaičiuos žalos pinigus, o koks nors antraeilis Kremliaus tarnautojas tas pastangas ironiškai komentuos.
Savo gretose vis didesnės integracijos linkme žengia ir antrasis politinis blokas. Konservatyvi ekonominė politika yra klasikinė liberali, todėl Liberalų sąjūdžio koalicinė kaimynystė, kaip tiksliai pastebėjo prof. P. Gylys, yra visiškai natūrali.
Nelabai aišku, kodėl konservatoriai taip įnirtingai daužė liberalcentristus FNTT skandalo metu, net nepaisant, kad pastarieji aktyviau už iniciatorius ginė būsimos atominės elektrinės statybą. FNTT skandalas, kurio kilmė dar miglota, neprilygsta nacionalinio projekto svarbai. Tačiau konservatoriai pasinaudojo liberalcentristų parama tiek mokesčių reformos, tiek Visagino ateities klausimais, ramiai nusišluostė kojas ir išmetė partiją už borto.
Gal diplomatiškiau, rečiau tiesmukai kalbantis E. Masiulis ir išvengs liberalcentristų likimo, bet savarankiški šios partijos judesiai bus vis labiau suvaržyti. Tikriausiai, liberalcentristai padarė klaidą FNTT skandalo metu netrenkę durimis taip, kad tos išlėktų su vyriais. Išvaikę koaliciją dabar tikriausiai būtų gavę balsų panašiai, kiek N. Venckienės komanda.
Politiniai antausiai Lietuvoje girdimi ir gerbiami. Kaip prasidėjo R. Pakso populiarumo odisėja? Valstybės gynimo taryboje pritaręs Mažeikių naftos pardavimo amerikiečių kompanijai idėjai, kitą rytą, nieko nepasakęs prezidentui, tuometis Vyriausybės vadovas R. Paksas pasielgė atvirkščiai. Ilgai toks elgesys buvo dievinamas ir net laikomas politinio elgesio etalonu.
Kas kita, jei ne įžūli reklama, primygtinai brukami pažadai ir atviras tyčiojimasis iš Vyriausybės atvedė V. Uspaskichą į pirmaujančių gretas? Cinizmas, kuris dabar vadinamas charizma, tūkstančiams žmonių patinka. Pasisakymuose po balsavimo jie to nebeslepia, kaip prieš dvidešimt metų.
Reikšmingas yra įspūdis, akibrokštas, o ne turinys. Jeigu N. Venckienė būtų aiškinusi, kad jai artimi dešinieji, krikdemai, kurių dalis budėjo ir Garliavoje, ir jai tik nepatinka kai kurie antstoliai ar teisėjai, kokios sėkmės būtų sulaukusi? Atvirkščiai, trenkusi antausį iš dalies ją rėmusiems valstybės vadovams, ji apkaltino valdžią tais pačiais žodžiais, kaip ir opozicija ir apygardoje, kur didžioji dalis gyventojų ją matė tik televizijos ekrane, išėjo į antrą rinkimų turą.
O ką rinkimų kampanijos metu išgirdome iš skambiai save pristačiusio politinio junginio „Už Lietuvą Lietuvoje“? Tik tiek, kad gaila Lietuvos. Apskritai, daug griaudėjęs ir gatvėmis žygiavęs visuomenininkų judėjimas patyrė visišką pralaimėjimą. Ne tik nesugebėjo pristatyti savo idėjų, bet ir patys susiriejo tarpusavyje. Kauniečiai pasirodė esąs apsukresnis už naivius vilniečius.
Visuomeninės organizacijos, iš kurių kartkartėmis išlenda ir politinės ambicijos, yra silpnos, nesugebančios vienytis, paperkamos postais ir nuslopinamos valdžios manipuliacijomis. Yra optimistų, teigiančių, kad tobulėjant komunikacijos priemonėms, technologijoms, socialiniams tinklams, situacija pasikeis valdžios sistemoms besipriešinančių naudai. Tačiau tendencija kol kas yra atvirkščia.
Yra ir gilesnių nesėkmės priežasčių. Dažniausiai besipriešinantys remiasi politine opozicija parlamente. Net sovietinėje paskutinėje Aukščiausioje taryboje Sąjūdis turėjo nedidelį savųjų būrelį. Dabar visuomenininkai plikomis rankomis eina prieš visus: poziciją ir opoziciją.
Pasitaiko ir kurioziškų atvejų. Dalis mitingų rengėjų, nesmagiai jausdamiesi prieš buvusius bendražygius konservatorius, metėsi ieškoti patogesnio kritikos objekto, tarsi kokio „skrajojančio olando“, valstybininkų ar užguito specialių tarnybų darbuotojo – iešmininko. Pagaliau viskas pasibaigė begaline tėvynės meile ir konkrečiu „Drąsos kelio“ rinkiminiu sąrašu.
Visuomeninių organizacijų žaidimai su valdžia visada baigiasi pirmųjų pralaimėjimu.
Ko galima tikėtis iš jau aiškių dviejų politinių blokų? To paties, ko ir iš patyrusių politinių vilkų: gudrių ir atsargių organizacijų, kurios reikalui esant yra pragmatiškos, lanksčios ir atsparios moraliniams priekaištams.
Šiuo metu beveik panašių pažiūrų sistemoj nėra jokių kliūčių bet kuriai koalicinei kombinacijai. Rinkėjų akyse jau daug kartų buvo skiriamasi, aršiai kovojama ir vėl susijungiama. Pažiūrų ir principų dalinis atsisakymas visada bus pateikiamas kaip auka bendram valstybės bei žmonių labui. Rinkėjai per daugelį metų taip pat perprato politinio gyvenimo nacionalinius savitumus, todėl net pats netikėčiausias koalicinis darinys nebesukeltų didesnio pasipiktinimo.
