Šiaip ar taip, tąsyk turėjau progą pagalvoti apie tai, jog, kaip atrodo, žymi politikė neatsargiai atsidengė, parodė savo silpniausiąją vietą, puldama į paniką ir depresiją dėl oponento veiksmų tikro ar tariamo negarbingumo, pademonstruodama savo bejėgiškumą susidūrusi, tarkime, su žaidimu be taisyklių.
O dabar pabandykime įsivaizduoti tai, kokią vidinę audrą gali patirti tokio formato žmogus, kai dabar jau ne koks nors oponentas nemaloniai nustebina, o išduoda buvę artimiausios aplinkos žmonės, gi įrašę ir paviešinę konfidencialaus turinio pokalbius, didžiausio pasitikėjimo pagrindu pasakytus neskelbtinus kitai ausiai žodžius.
Atrodo, šiuo atveju buvo nusitaikyta net ne tiek į tą politinę žalą, kurią gali atnešti toks paviešinimas, kiek veikiama siekiant suriesti politikę į ožio ragą egzistenciškai, bandant numušti nuotaiką iki nulio, įklampinant į nesmagumo ir rezignacijos balą. Ką žinai – gal dėl to politikė visiškai nusimins, praras balanso pagavą ir nedalyvaus rinkimuose.
Nereikia būti dideli detektyvu atsekant pėdsaką, jog ši pigi, bet kokti įrašinėjimo istorija veda į „Drąsos kelio“ namelį ant vištos kojos: I. Degutienės politiniu patikėtiniu ir patarėju ilgą laiką buvo žmogus, kurio žmona pastaruoju metu pasirinko garbę tapti N. Venckienės svitos freilina.
Kvaila baigiant būtų kažką porinti apie tai, jog užimanti aukštą postą politikė, Seimo pirmininkė neatsargiai perbėgo kelią Garliavos įžymybei, greičiau be jokios nuovokos buvo užsimota iš anos pusės. Tačiau dabar yra taip, jog pirmoji ponia nori nenori trukdo antrajai.
Ginkdie, - nelinkiu I. Degutienei tokio likimo, koks išpuolė andai tokiam J. Furmanavičiui. Tas taip pat buvo kolega.
