Tai buvo viena pirmųjų knygų, kurią nusipirkau su „Amazon Kindle“ skaitykle*, tačiau tai tik šiaip, pastebėjimas. Biografijos žanras man nėra pats mėgstamiausias, o dar juo labiau – nelabai patiko personažas dėl visuotinio garbinimo. Biografija, besiremianti pokalbiais su aplinkiniais, nėra pats blogiausias variantas (turbūt žymiai įdomiau, nei pokalbiai su pačiu žmogumi, nors čia būta ir tų: Steve Jobs žinojo, kad ši knyga rašoma, nors, kaip tvirtinama, jos necenzūravo).
Taip maniau, kol neperskaičiau knygos, nes – kad ir kaip būtų nelaukta iš manęs – perskaitęs labiau supratau ne tik „Apple“ bažnyčios tikinčiuosius, bet ir bendrovės gaminamos įrangos patrauklumą (ne, pats kol kas turiu tik planšetinį kompiuterį „iPad“).
Po to, kai perskaičiau Walterio Isaacsono knygą, Steve'as Jobsas man pasidarė žymiai patrauklesnis, kaip žmogus: dėl savo arogancijos, dėl aiškaus žinojimo, ko nori (nors ir ne iš karto galėdavo pasakyti), dėl nesiskaitymo su minios nuomone ir dėl nenoro tartis ir konsultuotis. Iš knygos sužinome, kad jis retai klausydavo argumentų ir dar rečiau girdėdavo tuos, kurie jam netikdavo. Jis galvojo daugiausiai juodos ir baltos spalvos kategorijomis, ir taip pat rinkosi dizaino sprendimus: arba jam būdavo gražu, arba ne. Tie, kas norėdavo su juo dirbti, turėdavo pritapti arba dingti (BBC televizijoje šį terminą prodiuseriai vadino FIFO: fit in or fuck off). Dėl įžūlaus žinojimo, kaip daug galima nusipirkti už pinigus, ir kiek daug gali turtas. Jis to nesigėdino, nors kurti gražius daiktus jam buvo svarbiau, nei žiūrėti banko sąskaitą.
Visoje knygoje nė karto nemačiau, kad Steve'as Jobsas galvotų apie „teisingą“ prekių kainą, arba nors truputį kreiptų dėmesį į visokias ekologines nesąmones ir darnią sklaidą ir į sąžiningų fabrikų plėtojimą besivystančiose šalyse. Kiek reikėjo, tiek ir statė fabrikų Kinijoje, ir mokėjo pagal rinkos kainą, ir ne daugiau.
Iš pirkėjo priklausė nutręšti maksimalų kiekį pinigų – kiek galės mokėti, o jeigu negali, tai gal galės mokėti jo tėvai (vaikas pats išsizys norimą „iPad“ ir „iPhone“, o jei tėvai nupirks ne tą, tai velniop tokius tėvus ir velniop tokias Kalėdas), ir pirkėją reikėjo pririšti prie savęs, susiejant prekes ir programas („aš nenoriu, kad „Android“ vartotojas būtų laimingas“). Jis gamino puikius gaminius miniai, kuri dažnai buvo per kvaila, kad juos suprastų, ir kuriai jie buvo dažnai per geri ir per tobulai sukurti.
Prekes gamindavo tik tokias, kokios buvo gražios (o kas gražu, o kas ne, spręsdavo pats Steve Jobs, o ne meno taryba), reklamos turėdavo patikti S. Jobsui, pakavimas buvo ir yra svarbus teatrališkam naujos prekės atidarymo veiksmui, muziką irgi parinkdavo Steve Jobs pagal savo skonį. Pasaulyje jam, rodos, nereikėjo nė vieno žmogaus, kurio jis negalėtų pasamdyti ir priversti dirbti sau.
Visa tai nebuvo konvenciniai bendrovės vystymosi ir augimo būdai, bet tik tokiais būdai gali būti pagaminamos nekonvencinės prekės, kurios įkvėpia žmones išleisti labai dideles pinigų sumas ir nekantriai laukti, kada jiems pagaliau leis išleisti dar, ir dar, ir dar.
Knyga labai pamokanti, nes parodo, kaip S. Jobsas perlaužė stuburą įprastiniam bendrovės senėjimo ir degradacijos procesui, kuris priveda visus prie logiškos pabaigos: bendrovė pamiršta, ką ji nori gaminti ir ką ji gamina geriausiai, ir visada pradeda pūsti pardavimų balioną vietoje dėmesio savo prekėms, kurios kuo toliau, tuo labiau tampa vidutiniškomis, ir praranda konkurencinius pranašumus. Tai neišvengiamas procesas, nes taip gyvena organizacijos, kur viduriniosios ir aukštesniosios grandies vadovai gyvena ir yra pakeliami pareigose pagal lenktyniavimą rezultatais trumpalaikėse lenktynėse, o už strateginę viziją niekada niekas nepagiria. Nebent po mirties.
Normaliose organizacijose nė vienas gamybos vadovas nenori, kad apie jį sakytų, kad jo gaminys vėluoja pateikimui į rinką šešiais mėnesiais, nes vyriausiajam dizaineriui niekaip nepatinka ekrano rėmelio forma, o reikiamos niekaip negali pasiekti. Gamybos vadovas, kuris leidžia tokius dalykus, labai aukštai nekyla ir ilgai vienoje organizacijoje nedirba, nes ne tai nori girdėti jo vadovas, esantis įmonės direktorių taryboje, ir taip ir sukasi pasaulis, nuo vieno prasto produkto iki kito. Ateina rinkos tyrimo bendrovės ir parduoda „sprendimus“, kurie visada yra ne apie gaminius, o apie marketingą ir jau turimų gaminių pozicionavimą. O dar ateina kaštų analizatoriai ir optimizatoriai – ir jei norite suprasti, kodėl bendrovei „Apple“ taip puikiai sekėsi, turite žinoti, kad visoje knygoje neradau jokio rašymo apie mažinamus kaštus (nors, esu tikras, buvo žiūrima, kiek kainuoja gamyba, pakavimas ir platinimas ir kokia yra gaminio savikaina) – šie žmonės buvo pavaldūs Gaminiui, o apie Gaminį spręsdavo S. Jobsas.
Įdomu, kad vyriausiasis dizaineris nuo 1996 metų, Jonathanas Ive'as nebuvo pavaldus niekam, išskyrus S. Jobsą (panašiai, kad sovietiniais laikais daugelyje gamyklų, bent jau teoriškai, buvo panaši tvarka, kad vyriausiasis kokybės inžinierius buvo pavaldus tik generaliniam direktoriui, ir jis vienintelis, be generalinio direktoriaus, turėjo teisę sustabdyti gamybą, ir bent jau teoriškai, be jo sutikimo gamybą galėjo vėl įjungti tik atitinkamos ūkio šakos ministro nurodymu – bet ar ta tvarka veikė praktikoje, mes galime spręsti tik iš sovietinių gaminių kokybės).
Kur pažiūrėsi, „Apple“ visur egzistavo tai, ką nuobodus „aukso viduriuko“ garbintojas pavadintų „perlenkimu“, „kas per daug, tas nesveika“, radikalumu ir fundamentalizmu. Būtent dėl to bendrovei sekėsi taip neįsivaizduojamai puikiai.
Fundamentalizmas ypač ryškiai pasireiškė maniakiškame gaminių paprastinime. Viskas visą laiką turėjo būti kuo elegantiškiau, kuo tiesiau, kuo mažiau mygtukų ir jungčių, ir niekam nesvarbu, ko nori tu, vartotojau: Styvas žino geriau, ir jis yra teisus. Kodėl? Jeigu tu žinai geriau, tai pasigamink savo „iPad“, „iPhone“ ir viską kitą, o kol tu nori pirkti tai, ką gamina „Apple“, tai ir būki malonus pirkti tai, ką gamina „Apple“.
Negaliu pasakyti, kad produktų pristatymai, primenantys išprotėjusio direktoriaus teatrą (arba V. Romanovo eilėraščių skaitymus) bei visokios centrinės boso kalbos (prakeiktosios „keynote speech“, kurias gali lapnoti tik išskirtiniai „Apple“ fanai-berniukai, beje, kodėl išprotėję šios įrangos fanai yra dažniausiai būtent vyrai, ar ne todėl, kad fetišistinė beprotybė moterims tolimesnė?) man šildo širdį. Aš nesakau „taip ir reikia“ (nors šio straipsnio kategorijos priskyrimas būtent toks ir yra – „kaip reikia“), lygiai taip pat aš nenorėčiau būti vienu iš tų, springstančių savo seilėmis, „Apple“ produkcijos šlovintojų, kuriam viskas „tiesiog veikia“ (it just works) arba „tiesiog geriau“ (just better), ir jie ateina ir apseilioja savo seilėm ir kilometriniais neapykantos ir pasimėgavimo pasažais viską, kas nors puse žodžio užsimena apie technologijas, telefonus, planšetes, kompiuterius ir, neduok Dieve, operacines sistemas**. Ne, ir po šios knygos perskaitymo aš laikau juos nevispročiais ir nenoriu su jais turėti nieko bendro. Nes jie nepasidaro man įdomesni dėl to, kad nusiperka genialių konstruktorių ir dizainerių sukurtus gaminius.
Tokio tipo žmonės, esu tikras, liks nusivylę tuo, kad techninių detalių nėra 10 kartų daugiau, ir kad kiekvienas pirstelėjimas, kuriant iPhone, nėra išdėstytas sekundės tikslumu (o taip, jie norėtų tokios knygos) – bet sveiko proto asmenims knyga bus labai naudinga.
Knygos skaitytojai lietuvių kalba turi būti laimingi, kad ją vertė Paulius Ambrazevičius, kuris šiaip yra ne tik vertėjas, bet scenaristas ir humoristas, apie ką čia ne vieta kalbėti; o vertėjas jis geras, nes yra iš jaunosios kartos, kuriai anglų kalba yra de facto antra valstybinė, ir kurie supranta sąvokas, o ne atskirus žodžius rankioje senuose žodynuose. „Knyga vis tiek yra apie technologijų kompaniją, dėl to [yra] nemažai dalykų, kurie yra apie informacines technologijas, kuriuos, nors ir pats suprantu, bet tiksliai išverst vis tiek yra gana sudėtinga. Pradedant nuo to, kad ne viskam yra lietuviški terminai, baigiant tuo, kad vietomis reikėjo paaiškinti praktiškai gamybinius mechanizmus“, sakė man Ambrazevičius, kalbėdamas apie šį vertimą. Tokios knygos atskleidžia lietuvių kalbos menką įgalumą (na, gerai, impotenciją), kai kalbama apie aukštasias technologijas: mes dar dyzelinio variklio ne visas detales susitarėm, kaip pavadinsim, o čia koks nors daugiajutiklinis ekranas dengtas suspaustojo viršsluoksnio tipo stiklu „gorila“, na, patys suprantate.
Grįžtu prie angliškojo teksto. Kalbos gurmano knyga nenustebins: be didelių pakilimų ir daubų, taip pat be didelių pastangų išvengti žurnalistinių klišių, tai nėra išskirtinės literatūros pavyzdys. Tačiau aprašomas žmogus yra didesnis už gyvenimą (larger than life), ir įdėmiai dokumentuojant, tai šviečia ir tviska, ir spinduliuoja naujomis idėjomis. Skaitydami knygą, jūs neabejotinai lyginsite Steve Jobs’ą su savimi ir jo sprendimus – su tuo, kaip būtumėte pasielgę jūs. Todėl skaitymas bus labai artimas jūsų gyvenimui ir poreikiams, jei, žinoma, jūs nebūsite vienas tų „čia ne apie mane, čia ne man“ nuobodylų.
Kuo mažiau galvojote apie save, kaip apie „Apple“ bendrovės ir gaminių gerbėją, tuo naudingesnė jums bus ši knyga.
—
* „Kindlas“ džiugino ir mane, ir šeimos narius, paskui davė dubą, sugedo kištukas ir nesikrovė, „Amazon.com“ atsiuntė nemokamą pakeitimą per pora dienų, o senąjį irgi nemokamai pasiėmė per UPS, kuriuos savo ruožtu rekomenduoju visoms siuntoms, nes kiek ką teko siųsti, tai vargo nematau. Vis dar veikia nemokamas 3G, kuris yra nemokamas (veikia per „Amazon“ tinklą „Whispernet“, kurį neša mobilieji tinklai atatinkamoje šalyje, „Amazon“ su jais kažkaip atsiskaito, ir Lietuvoje jis veikti neturi (pagal „Amazon“ žemėlapius), bet veikia. Kartoju dar kartą: neaiškinkit man, kad neturi veikti. Kartoju, neturi veikti, bet veikia. Jeigu jūs turite ir neveikia, tai čia Jūsų problema, o ne mano. „Amazon Kindle Keyboard 3G“ kainuoja $ 139.00 ir siuntimo išlaidas.
** Panašiau elgiasi tam tikra klasė teisibės ištroškusių interneto komentatorių, kurie, išmesti ir išbraukti iš mano socialinių tinklų ir iš tinklaraščio komentavimo, kaip dichlofosu nupurkštos musės renkasi prie kiekvieno straipsnio, kur „pagaliau suvartė tą debilą Užkalnį“, ir leidžia ilgus gleivėtus seilių takelius apie tai, kad iš tiesų niekas protingas manęs neskaito, o aš pats nepakantus kritikai ir tiesiog braukiu visus, kas bando argumentuoti. Taip, aš braukiu visus, kieno rašymai man nepatinka, ir išdaužau su blokavimo plaktuku.
Šis tekstas publikuotas A. Užkalnio tinklaraštyje "Protokolai".
