Tačiau patekus į pliušinių meškiukų, medinių žaislų ir ekologiškų, natūralių, draugiškų aplinkai ir t. t. taškučiais ir gėlytėm margintų drabužėlių ir maistelio pasaulį, apėmė jausmas, tarsi įžengus į gyvą supermama.lt forumą.
Mamų, kurios, kaip kažkada rašė edukologė Austėja Landsbergienė, užuot tiesiog bendravusios su vaiku, per dienas „sėdi“ mamų forumuose ar stumdo su draugėmis vežimėlius „Akropolyje“, ieškodamos „nuolaidyčių“ ir dejuoja dėl per trumpų motinystės atostogų.
Tris dienas trukusioje parodoje vyko beveik 300 renginių. Daugiausia jų skirti pristatyti naujausiems mokymo būdams bei priemonėms, akcentuojant ikimokyklinį ir pradinį ugdymą, bet nepamirštant ir vyresnių mokinių bei suaugusiųjų mokymo(si). Galbūt bandymas aprėpti visas įmanomas švietimo sritis ir pakišo koją renginiui – „viskas“ juk dažniausiai reiškia „nieką“.
Tiesa, labiausiai vykę turbūt ir buvo ikimokyklinukams ir pradinukams skirti renginiai, kaip praktiškai susipažinti su mokslu ar nuobodžią pamoką paversti interaktyvia.
O kalbos, kad švietimo sistemos tikslas yra laimė – kad kiekvienas vaikas ir mokytojas toks jaustųsi – labiau priminė ne realius užmojus, o anekdotinį Azijos nykštuko Butano pavyzdį – vienintelės pasaulyje keistojo karaliaus valdomos budistų karalystės konstitucijoje įtvirtintą tikslą – „kad visuomenė būtų laiminga“.
Žinia, toks Butano šalies pareiškimas neliko tik tuščia formuluote pagrindiniame šalies įstatyme – įsteigta Bendros nacionalinės laimės komisija ir šiandien tikrina kiekvieną ministerijos pasiūlymą, ar pastarasis prisidės prie bendrosios nacionalinės laimės (BNL) didinimo, ar ne. Taip šalis šiandien gyvena su draudimu prekiauti tabaku, kontroliuojamomis televizijos ir radijo programomis, kurį laiką butaniečiai netgi važinėjo gatvėmis... be šviesoforų.
Naujųjų technologijų pritaikymo mokykloje pristatymai panašėjo į tiesioginės rinkodaros akciją, konferencijos apie švietimo ateitį – pilstymas iš tuščio į kiaurą apie šiuolaikinius, autoritetingus mokytojus, kurie ne tik gerai išmano savo dalyką, bet ir yra puikūs oratoriai, išmano ne tik vietines, bet ir viso pasaulio politines aktualijas, laisvai naudojasi naujausiomis technologijomis.
Vargiai kas tokį gražų idealaus mokytojo paveikslą užginčys – tik kyla jausmas, kad kalbame apie kažką labai tolimo ir nepasiekiamo. Pedagogus rengiantis Lietuvos edukologijos universitetas nei geru prestižu, nei rengiamų specialistų kvalifikacija ir motyvacija tikrai nepasižymi. Idealistai, norintys bent pabandyti mokytojauti, švietimo sistemą kaip įmanydami bando apeiti ir į klases atkeliauja per įvairias programas, projektus (bene geriausias pavyzdys – „Renkuosi mokyti“), bet ne paprasčiausiu ir tiesiausiu keliu – per specialiai pedagogus rengiantį universitetą.
Prestižine vadinamos Vilniaus licėjaus gimnazijos direktorius Saulius Jurkevičius konferencijos metu buvo atviras ir pasakė tai, ką visi žino, tik bijo įvardyti – gabiausiai šalies abiturientai pedagogo kelio nesirenka.
Technologijos mūsų mokyklų neaplenkia – jau prieš kelerius metus startavusių pilotinių projektų planšetiniai kompiuteriai pasiekė keletą Lietuvos mokyklų, artimiausiu metu, kaip skelbia Švietimo ir mokslo ministerija, planšetės paklius ir į šalies penktokų mokytojų rankas. Tik kitas klausimas, ar tie mokytojai priims naujoves ir peržengs savo baimes, ar toliau iš pageltusių lapų deklamuos Maironį, tikindami, kad „sena gera žalia lenta nesensta“.
