1991-ųjų liepą Z. Vaigauskas keliavo į Maskvoje įsikūrusią Visuomenės mokslų akademiją prie TSKP CK ginti rusiškai parašytos savo disertacijos „Socialinis-istorinis ir idėjinis J. Stalino darbo „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ kontekstas“.
Anot disertacijos autoriaus, J. Stalino era - vienas prieštaringiausių periodų šalies istorijoje.
Z. Vaigauskas rašė, kad valdant J. Stalinui Sovietų Sąjunga pasiekė įspūdingų ekonomikos laimėjimų, „buvo sukurtas galingas karinis potencialas, padėjęs SSRS tautoms išsaugoti savo nepriklausomybę nuo fašistinės Vokietijos užkariautojų“, o sovietų šalis tapo viena galingiausių pasaulio valstybių.
Autorius kritikavo diktatorių dėl masinio teroro ir kitų dalykų, bet ne pačią sovietinę santvarką.
Z. Vaigausko teigimu, J. Stalinas pamynė tikrąjį socializmą: „Ideologiniame visuomenės gyvenime stalinizmas kaip požiūrių ir idėjų sistema turėjo absoliučią monopoliją. Atrodė, jog esminės socializmo statybos užduotys dešimtmečiais buvo sprendžiamos stalinistiškai, t. y. pilietinės visuomenės sunaikinimo sąskaita Tai lėmė darbo žmonių atskirtį nuo valdžios.“
Būsimas nepriklausomos Lietuvos rinkimų vairininkas gyrė po J. Stalino mirties suformuotą naują Komunistų partijos ir sovietinės valstybės vadovybę su Nikita Chruščiovu priešakyje, kuri sugebėjo pasielgti vyriškai, susidorojusi su stalinizmo kraštutinumais.
Z. Vaigauskas savo disertacijoje apgailestavo, kad per sąstingį sovietinėje istoriografijoje J. Stalino temai buvo skiriama per mažai dėmesio, disertacijos autorius pažėrė gerų žodžių ir 1985 metais „perestroiką“ („persitvarkymą“) paskelbusiai Komunistų partijos vadovybei: „TSKP CK plenumo pasirinktas persitvarkymo kursas, skirtas komandinės-administracinės sistemos laužymui, humaniškos visuomenės, demokratinio socializmo kūrimui šalyje, stalinizmo tematikai suteikė didžiulį aktualumą. Viešumo politika panaikino draudimus imtis anksčiau uždraustų arba nepageidaujamų temų.“
Autorius pabrėžė kenksmingą J. Stalino poveikį filosofiniam TSRS gyvenimui iš vadovaujančių postų šalinant profesionalius, apsišvietusius marksistus.
Jis rašė, kad vienas svarbiausių jo darbo tikslų - išmokti pamokas ateičiai, susijusias su naujos partijos orientacija, radikaliu visuomenės atsinaujinimu, humaniško, demokratinio socializmo kūrimu.
Lietuvis disertaciją Maskvoje apsigynė prieš pat 1991 metų rugpjūčio pučą, kai senojo režimo šalininkai bandė surengti valstybinį perversmą. Tada pasaulyje Lietuva dar nebuvo pripažinta laisva valstybe ir daugelis veikėjų svarstė, kokią kryptį jiems pasirinkti.
Kai pučas Maskvoje žlugo, pasikeitė ir Lietuvos valstybės, ir žmonių gyvenimai. Naują karjeros kelią pasirinko ne tik Z. Vaigauskas ar dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet ir kiti veikėjai, kurie nepriklausomoje Lietuvoje pasiekė aukštus postus.
- Kodėl dėl disertacijos apie J. Stalino darbą neatsisakėte vykti į Maskvą net po 1991-ųjų sausio įvykių? - lrytas.lt pasiteiravo Z. Vaigausko.
- J. Stalino darbas „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ tapo pagrindiniu to meto TSRS filosofijos veikalu. Bandžiau suprasti šį veikalą ir jį įvertinti.
Disertaciją vertėjo apsiginti. Ją pradėjau rašyti 1988 metais, kai Lietuva buvo gūdžiausias Sovietų Sąjungos užkampis. Nemanau, kad tai, ką padariau, nereikalinga.
- Ar atkūrus nepriklausomybę nekilo mintis tėkšti visa tai į šalį?
- Žinoma, apie tai pagalvodavau. Bet nusprendžiau - jeigu pradėjai darbą, jį reikia pabaigti.
Matote, jei tais laikais apsigindavai disertaciją, cituodavai šaltinius, tavo mintis įvesdavo į apyvartą. Jei tą darbą numesdavai, viskas būdavo užbraukiama.
- Apie J. Staliną rašėte kritiškai, bet sovietinę sistemą, SSRS socializmą gynėte, apie jį rašote teigiamai. Sovietmečiu daugelis žmonių buvo priversti tai daryti, bet jūs disertaciją gynėte jau 1991 metais.
- Neatmetu, kad taip rašiau. Bet nemanau, kad oficialiai deklaruoti sovietinės sistemos siekiai šiuo metu yra niekam nereikalingi. Socializmo žymiai daugiau atsirado Japonijoje, Švedijoje.
Po 1991-ųjų Lietuvoje ne kartą buvo bandoma sugrįžti prie stalininių metodų. Sąjūdžio radikalai vadovavosi šūkiu „Kas ne su mumis, tas prieš mumis“, tik gerai, kad tai neišsivystė į diktatūrą, nebuvo sukurti prievartos mechanizmai.
Gal reikėjo atsižegnoti ir nieko nedaryti? Visiškai atsiriboti nuo disertacijos ir nevažiuoti į Maskvą? Galvojau, kad atsiras žmonių, kurie man dėl to priekaištaus.
Bet tokie žmonės patys naudoja bolševikinius štampus.
- Ar disertaciją sėkmingai apsigynėte?
- Taip, tapau filosofijos mokslų kandidatu, bet diplomo jau nenuvykau pasiimti.
