Kaip niekada šis posakis tiktų JAV. Nemari sovietinė propaganda apie neišvengiamą Amerikos žlugimą vėl kruta lyg zombis.
Kaip pasenę kotletai sovietinėse valgyklose – senas faršas sumalamas vėl ir pateikiamas kaip naujas, taip seni propagandiniai mitai bukai kartojami ir kemšami kitai kartai.
Apie ką šie mitai?
Tamsuolių nuolat skleidžiamas mitas apie tai, kaip JAV – nelaisva šalis, nes kurgi tai matyta – dvi partijos, kokia čia demokratija? Nėra ten lygybės – tiktai amoralumas ir visagalis doleris, kuriam „tuoj ateis galas”.
Dar prie to pridėkite pagiežingus savimi patenkintų alkoholikų pasakojamus pokštus apie storus, bukus amerikiečius, kurie gviešiasi pasaulio naftos, šaudosi tarpusavyje – gausite Sodomą ir Gomorą prieš griūtį.
Bet galingiausia pasaulio valstybe išliekanti Amerika – taip JAV išdidžiai ir švelniai, kaip savo motiną vadina amerikiečiai – atsisako pakratyti kojas. Kodėl?
O gi todėl, nes sugeba rasti optimizmo, jėgų ir gebėjimų susitarti. Amerikietiškai, paskutinę minutę, tarsi aidint finaliniam švilpukui.
Dar ir todėl, kad net ir labiausiai JAV pavydinčios, jos tiesiog patologiškai nekenčiančios šalys nenori ekonominio žemės drebėjimo Amerikoje. Mat žino – tuos virpesius skaudžiai pajustų visos valstybės.
Tie, kurie pasaulio ir JAV santykius apibūdina kaip organizmo ir parazito simbiozę, kažkodėl pamiršta savo pačių dviveidiškumą bei parazitavimą.
Pavyzdžiui, JAV finansinės pagalbos oriai atsisakiusi ir amerikiečiams rusų vaikus įsivaikinti uždraudusi Rusija įsivaizduoja parodžiusi savo galybę bei principus. Nors iš tikrųjų tik atėmė duonos kąsnį iš savo piliečių.
Jie mielai ėmė pagalbą iš JAV, nes Kremlius jos neteikė.
Antra vertus, šią savaitę Amerikoje įvyko lūžis, kuris nors ir nepalaidos amerikietiškosios svajonės (o kartu ir nenustums Amerikos į pasauline virsti galinčią krizę), tačiau turės ilgalaikių padarinių.
Po ilgų ginčų JAV prezidentas, demokratas B.Obama prastūmė savo projektą ir susitarė su respublikonais dėl mokesčių pokyčių.
Išvengta fiskalinio skardžio – automatinio mokesčių pakėlimo visiems be išimties ir milžiniško biudžeto išlaidų apkarpymo.
Būdas, kaip apkarpyti daugiau nei 16 trilijonų dolerių siekiančias valstybės skolas, rastas.
Jis paprastas ir ne kartą išbandytas. Tik nelabai sėkmingas ir pavojingas.
Primityviausiai šį metodą pritaikė komunistai – iš turtingųjų viską atimti, atiduoti kam nors ir visus sulyginti. Kam tos svajonės apie rojų danguje, jei jį galima sukurti žemėje!
Kas atsitinka, kai pavydintys svetimos sėkmės arba turto nevykėliai ar jais manipuliuojantys šiaip jau visai ne skurdžiai gudragalviai puola šaukti: „Turtingesni turėtų su mumis pasidalyti, negi jiems gaila?”
Įvyksta grandininė reakcija – pavyduoliams lygybę žadantys gudragalviai išrenkami į valdžią, o varguoliai ir toliau lieka it musę kandę. Jeigu šalis renkasi populistinius, trumpalaikę naudą žadančius sprendimus – ima ir didesniais mokesčiais apkrauna turtinguosius, gero nelauk.
Ir tai ne teorija. Laisvos šalies laisvi turtingieji gali rinktis – laikyti savo turtus ar su jais išsinešdinti ten, kur nereikės mokėti didesnių mokesčių vien todėl, kad kairuolis politikas būtų perrinktas, o iš pašalpų gyvenantis veltėdis gautų didesnę išmoką.
Taip nutiko Prancūzijoje, kurioje prezidento rinkimus laimėjęs F.Hollande’as ir jo vedami socialistai dabar tarsi per Vaterlo mūšį patiria vieną viešųjų ryšių pralaimėjimą po kito – iš šalies jau būriais bėga žinomi ir nelabai turtuoliai.
Bėga kartu su savo pinigais – bėga ten, kur geriau.
Garsiausias pastarųjų savaičių pavyzdys – žinomas aktorius G.Depardieu, tėškęs prancūzišką pasą ant stalo.
Garsenybei savo pasus pusiau juokais, pusiau rimtai iškart ėmė siūlyti ne viena šalis, tarp jų – ir Rusija.
Taip, ta pati Rusija, kurios lyderis V.Putinas susikūrė savo, kaip kovotojo su oligarchais, mitą. Savus oligarchus – lojalius, bet ne mažiau godžius ir didelius pinigus užsienio bankuose laikančius – globojantis V.Putinas leido aiškiai suprasti, kad G.Depardieu Rusijoje bus priimtas išskėstomis rankomis.
Viskas logiška – Maskvai užtenka priglausti aktoriaus pinigus, tegu jis tik moka mokesčius Rusijoje.
Ar pražus be turtuolių mokesčių likusi Prancūzija? Ne, kaip nepražūtų ir JAV, jeigu jos verslininkai ar Holivudo žvaigždės pultų į Rusijos ambasadas ir prašytų rusiško paso. Bet taip prarandami ne tik milijonai, bet ir neįkainojamas įvaizdis.
Visada egzistavusios ir neišvengiamos visuomenės turtinės nelygybės kritikai labai drąsūs siūlyti turtuoliams pasidalyti. Nesvarbu, kad turtingieji per metus labdarai paaukoja daugiau nei visi lygybės šaukliai kartu sudėti (jeigu jie iš viso yra kada kuo pasidaliję).
Taigi paradoksas: JAV nežlugo dėl karų, skolų, antsvorio ar kitokių ydų, bet dirbtinai mažindamos turtinę nelygybę renkasi išbandytą kovą su vėjo malūnais. O juk lygybės eksperimentų ištroškusiems kapitalistinio modelio kritikams visada yra lengvesnis kelias – imkite rusišką pasą, lagaminą į rankas – ir sudie.
