Tai, žinoma, savotiškai įpareigoja autorių dar ir dar kartą grįžti prie minėtosios temos. Iš kitos pusė žiūrint, kartais pasidaro gaila taip įsiaudrinusių žmonių, dėl to jaučiu kažką panašaus į pareigą bent prabėgomis tokius „oponentus“ paguosti, pamaloninti, retkarčiais pakišant kokį meduolį.
Anosios sektos išaukštintą asmenį galiu prilyginti (netiesiogiai) pačiam Dievui, man to visai negaila. Tiesą sakant, šitaip jau ir padariau, straipsnelio pavadinime leisdamas atpažinti išgarsėjusį Voltero posakį, drauge čia, kaip matote, sąvoką „Dievas“ pakeisdamas tikriniu daiktavardžiu „Venckienė“. Taip, regis, perfrazavus žinomą posakį, iš tikrųjų būtų galima pasakyti apie susiklosčiusią situaciją, jeigu, tarkime, eksperimento dėlei pamėgintume pažiūrėti į reikalo esmę iš labiausiai priešiško Lietuvos gyvybiniams interesams taško, apmesti užstojusias negandas didžiausių nedraugų akimis.
Žinia, forsuota nedraugų paieška nėra pats protingiausias užsiėmimas dar ir dėl to, kad garsiai šaukiant galima prisišaukti visko, pažadinti nenuspėjamas lavinas, be to, tarkime, tokių išgrynintų priešų tobulai išplėtotu pavidalu nėra prieštaringoje nevienalytėje tikrovėje (kaip yra pasakyta, velnias šiandien jau nedėvi ragų, o kvailys nenešioja parišto po kaklu varpelio), tačiau kartais tikrovės atpažinimo reikalui kaip tik yra svarbu pabandyti sumodeliuoti situaciją remiantis idealaus (išgryninto) tipo pavyzdžiu. Pabandykime įsivaizduoti: kokias didesnes negandas dar būtų galima išgalvoti šiam kraštui, nei energetinio savarankiškumo planų aklinas užblokavimas, o po to prasidėjęs totalinis demoralizavimas, bandant įskiepyti mintį, kad atsikūrusios valstybės nepriklausomybę įpareigotos saugoti struktūros savo esme yra kraštutinai iškrypėliškos prigimties dariniai, koncentruotos žmogaus nešvaros pavyzdžiai, kažkokie neįtikėtinai griozdiški nešvankumo židiniai?
Taip pat įvertinkime ir kontrasto principą: toks tautos savigarbos skandinimas išvietėse vyksta visų tautų mačo Putino, skambiai besimušančio į raumeningą krūtinę, išdidinto plakato fone, regis, kryptingai koduojant žmogaus sąmonę ar net pasąmonės užkaborius, galimas daiktas, tikintis, jog kada nors nesąmonėmis farširuotoje čiabuvio sąmonėje prasikals išvada, kad neva pati nepriklausomybė yra tiktai savita iškrypimo forma. Nesiruošiu trūks plyš įpiršti sąmokslo teorijos varianto apie tai, kad neva mus kaip kokius niekados nesugebančius subręsti vaikus kažkas (marsiečiai?) bando suvedžioti ir apgauti. Labai galimas daiktas, kad dabar į kampą save įsivarėme patys be pašalinių pagalbos, taigi tokiu atveju reikėtų pripažinti, jog patys sau ir tapome neprilygstamai didžiausiais priešais. Nesiginčiju, jokie utilitariniai sumetimai, net ir užkeikimai tautos vardu negalėtų pateisinti užmačių nuslėpti tiesą, atsisakyti akistatos su pačia tiesa, nežiūrint to, patogi ji mums konkrečiu momentu ar nepatogi Tačiau kai žodis „tiesa“ minios skanduotėse patampa melo ir falsifikacijų kamufliažo priemone, leiskite pokalbį apie tiesą kaip tokią atidėti geresniems laikams, dabar pabandant išsiversti su pavaduojančiais kuklesniais pavadinimais. Kita vertus, ši Garliavos istorija, atnešusi dideles negandas, pasitarnavo, - kai ir kaip šventvagiškai dabar tokia išvada nuskambės, - labiau adekvačiam tikrovės suvokimui, audringai paspartino falšo išryškėjimo iki galo procesus arba net paskatino kažką panašaus į lengviau atpažįstamos falšo struktūros užgimimą, aiškesnę išvirkštinės žmogaus prigimties lokalizaciją. Šiaip ar taip, skirtingos kitais požiūriais falšo figūros, žmonės iš skirtingų visuomenės pakraščių, pradėjo telktis po viena vėliava, apsisprendė tam tikrai saviidentifikacijai pagal tą pačią nuosmukio logiką. Nemanau, kad dabar privalėtume tuščiai gaišti laiką, dar kartą aptarinėdami tą pernelyg akivaizdžią aplinkybę, kad įdvokęs kriminalinio pasaulio pamušalas yra neatskiriama Klonio gatvės piligrimo dėvimo ašutinės faktūros dalis. Dėl to, žinoma, tam tikro išsivystymo lygio tūlas pilietis, apskritai kretinas niekados nejaus jokio diskomforto, toliau su užsidegimu romantizuodamas banditinio pasaulio įpročius ir koneveikdamas teisines institucijas, reikia to ar nereikia.
Nedidelė paslaptis pagaliau yra ir tai, jog, eskaluodami pačiu pigiausiu būdu Garliavos istoriją daugybė primirštų herojų pabandė iš naujo sugrįžti į sceną ant medinio arklio, tačiau kai kam iš tiesų beveik pavyko pasilypėjus ant lavonų krūvos įsikabinti į valdžios lovio pakraštį, dabar bandant nustatyti respektabilias minas tarsi niekas nieko. Kita vertus, falšo įvardijimo rakursu dėmesį atkreipia dar ir kiti, tarsi ne taip akivaizdžiai prasikišantys, sakykime, periferiniai apsireiškimai. Ar pastebėjai, mielas skaitytojau, kad klaidinančiose visuomenę interpretacijose baisų „biologinės motinos“ paveikslą su nelabai sveiku užsiangažavimu kaip tik tapė nutapė moterys, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių pačios negalėjo tapti motinomis. Taigi, kas galėtų paneigti, jog „juodosios motinos“ muliažas atsirado kaip savotiškas kompensacinis mechanizmas, atsiliepiant į moteriškos prigimties pasąmoninių demonų inkštimą, bandant kažkaip pasotinti nirtulingas pasąmonės pabaisas.
Kita vertus, galbūt ši užuomina apskrita gali tapti savotišku šifro raktu, pastebint, jog Klonio gatvės kova didžiąja dalimi yra kapituliacijos prieš savo kompleksus panoraminė kvazimanifestacija.
Tačiau dar svarbiau pastebėti, jog, kaip atrodo, nežiūrint visų kanalizacinių išteklių, taip ir nepavyko Lietuvos valstybės paskandinti Garliavos srutų duobėje. O kas nepražudo, tas gi užgrūdina, ar ne?
