Romanas rimtas, ne laisvalaikiui užpildyti. Jau pati tema verčia kūrinį skaityti susikaupus, ne „su nugara“, kur nors vasaros metu paplūdimyje. Juolab, autorius dar pasistengė gana įtaigiai perteikti, kaip tragiškas tautos laikotarpis atsispindi herojų mintyse ir jausmuose. Įtikinamai charakterių pagalba atskleisti anų laikų apsisprendimo motyvus šiuolaikiniam skaitytojui yra labai sunku.
Net tų, kurie šiuo laikotarpiu domisi specialiai ir skaito iš anksto geranoriškai, žinoma, jau pradžioje žinodami pabaigą, mąstymas ir matymas jau yra pasikeitę. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie į pasipriešinimą ir išsilaisvinimą žiūri kaip į „Ištrūkusį Džango“ genialiame Q. Tarantino filme. Ne, kol kas Lietuvos pokario partizanai nepraeina miškais ir pelkėmis kaip S. Stallone ar A. Schwarzeneggeris kino filmuose, pakeliui sprogdindami rusų karines bazes, kad išgelbėtų įkalintą mylimąją. Net pokarinis Tadas Blinda atrodytų kaip iš kitos planetos.
Iš tikrųjų yra paprasčiau - kovotojų už Lietuvos laisvę pasirinkimai aiškūs, mintys šviesios, meilė tikra, ir kraštui, ir moteriai, narsa taip pat nedirbtinė, bet – deja – jėgos nelygios, laikas negailestingas, šoviniai rūdija ir pasaulis visiškai abejingas tiek partizanų pasiryžimui, tiek kančioms. Ir vis dėlto, nors ir niauriame ir beviltiškame laike sunykusios ir sužvarbusios partizanų figūros yra didingos.
A. Šileikos romane: du iš Rumšiškių kilę studentai - Lukas ir Vincentas - slapstydamiesi nuo paėmimo į Raudonąją armiją 1944 m. nusprendžia pasitraukti į mišką pas Lietuvos partizanus.
Knygos privalumas - daug skiriama dėmesio herojų racionaliai motyvacijai ir kontekstui, Lietuvoje ir už jos ribų, kur taip pat ne kartą vyksta lemtingi apsisprendimai. Net iki šiol svetimšaliui nėra paprasta paaiškinti, kodėl, pasibaigus karui, dar buvo kaunamasi prieš valstybę, kuri tuo metu save laikė išvaduotoja nuo „rudojo maro“.
Raudonasis tvanas daug kam jau nebeatrodė grėsmingas. Todėl autorius beveik kiekviename skyriuje jaučia pareigą angliškai rašytame kūrinyje trumpai apibūdinti ir bendrą situaciją. Knygoje vaizduojamų partizanų motyvuose nėra deklaratyvių pareiškimų, skambių žodžių apie tėvynės meilę, nes kaip vienos epochos, tarpukario Lietuvos kultūros, išugdytiems žmonėms, kovos tąsa už nepriklausomybę yra savaime suprantama, nors nėra naivuoliai, žino tarptautines peripetijas, todėl nepuoselėja didelių vilčių.
Pats Lukas, tapęs knygos pagrindiniu herojumi, netgi atkalbinėja brolį nuo pavojingo žingsnio ir tik nenorėdamas palikti vieno, eina paskui, bet greitai tampa vienu žinomiausių, ir net legendiniu, kovotoju. Tiesa, pirmaisiais metais laisvės horizontas atrodo šviesesnis, nors dabartiniam skaitytojui gali skambėti ir paradoksaliai, kai partizanų džiaugsmas amerikiečių numesta pirmąja atomine bomba, siejasi su viltimi, kad JAV pradės kariauti su Rusija.
Lukas įsimyli partizanų būrio ryšininkę Eleną - be šios siužetinės linijos romanas būtų tik dokumentinė apybraiža. Mergina nežiopla, neverkšlenanti, „su charakteriu“, ir dirbanti slaptą darbą miesteliuose, apie kuriuos esu girdėjęs ir iš savo mamos, partizanų ryšininkės. Moterų vaidmuo pasipriešinime reikšmingas ir tragiškas. Jų intuicija gilesnė nei vyrų ir jos labai gerai įsivaizdavo, kuo gali baigtis meilė tokiomis aplinkybėmis. Elena nepasitraukia kur nors į kaimą laukti mylimojo, dalyvauja su Luku kartu beveik visuose, net ir legendiniais tapusiuose mūšiuose, iki lemiamo, privertusio ne vieniems metams išsiskirti.
Istorinėse studijose žmonės juda kaip statistai. A. Šileikos romane gausu komplikuotų psichologinių scenų, kurių dokumentikoje nerasi. Daug vidinių svarstymų ir dvejonių partizanams kėlė valdžios skelbiamos amnestijos ir pažadai.
Vis išradingiau skverbėsi infiltruoti šnipai, dažnėjo išdavystės, mažėjo valdžios spaudžiamų ūkininkų parama, plėtėsi vidinis nepasitikėjimas. Vos ne pamečiui smarkiai kito, prastėjo, nuotaikos ir geso paskutinės viltys. Susitelkę į nedideles grupeles kovotojai ginklų nesudėjo ir net parodydavo visuomenei ir pasauliui, kad vis dar esa gyvi. Ir tai nebuvo beatodairiški kariai, kuriems jau viskas vis vien.
Romane pavaizduotas atsakomybės jausmas sukrečia – prieš nusižudydami partizanai sužalodavo savo veidus, kad stribai nenustatytų tapatybės ir nepakenktų artimiesiems. Iš esmės - tai atsakymas tiems, kurie labiau linkę matyti kitą partizaninio pasipriešinimo „mėnulio pusę“, nemotyvuotą prievartą, beprasmį siautėjimą.
Luko rezistencija nesibaigė Lietuvoje, jis atsidūrė kitame Baltijos jūros krante, o paskui ir kitose valstybėse, iš kurių vis dar sklisdavo į Lietuvą padrąsinimai – laikykitės!
Paskutinė knygos dalis, meniškai šiek tiek silpnesnė, skirta „užjūrio“ požiūriui į ano meto Lietuvą. Tai mažai ištyrinėtas aspektas, dar daug neišslaptintų archyvų. Politinė veidmainystė ir žvalgybiniai žaidimai galėjo sugniuždyti net pačias atspariausias sielas. Pragmatiškos politikos vaisių su kaupu paragauja ir knygos herojai.
Galima daryti prielaidą, kad Vakarų Europos nusigręžimas nuo „Lietuvos bylos“ gerokai pastūmėjo Lietuvos gyventojus į kolaboravimo zoną.
Lukas, gundomas galimybės surasti pasiteisinimą likti Vakaruose, lieka ištikimas pirmajai meilės priesaikai, kuri ne mažiau svarbi kaip ir įsipareigojimai kovos draugams. Sugrįžęs į savo krantą - stoiškai pasitinka mirtį. Graži mirtis, kaip sako Napoleonas Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“, žiūrėdamas į su vėliava kritusį karininką.
