Pinigų bus mažiau. Pagal ankstesnius planus ES biudžetas turėjo šiek tiek viršyti trilijoną eurų. Bet biudžetas sudarys maždaug 960 mlrd. eurų – 13 mlrd. eurų mažiau, nei planuota pernai teiktame projekte.
Vis dėlto šį biudžetą galima vadinti Lietuvai sėkmingu. Jau seniai buvo mažai vilties, kad ekonominio sąstingio dar neįveikusios turtingosios ES šalys sutiks didinti savo įnašus, todėl biudžetas galėjo mažėti ir radikaliau.
Svarbiausia, kad Lietuva netgi ateinančiu finansiniu laikotarpiu turėtų sulaukti 10 proc. didesnės finansinės paramos, nei ES teikė 2007–2013 metais.
Dėl kone perpus mažesnių už ES vidurkį tiesioginių išmokų protestavę Lietuvos žemdirbiai irgi turėtų nudžiugti – jie gaus daugiau, negu buvo planuojama anksčiau. Dabar 143 eurų už hektarą dydžio išmokos nuo 2015 metų bus didinamos ir 2020-aisiais turėtų siekti 196 eurus. Tai sudarytų apie 75 proc. ES vidurkio.
Mūsų žemdirbiai sako, kad tai juos tenkintų, bet norėtų, jog parama numatytą lygį pasiektų anksčiau nei 2020 metais.
Ne blogiausias scenarijus ir dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo finansavimo.
Numatyta skirti 400 mln. eurų. Tiesa, Lietuva prašė kone dvigubai daugiau – 770 mln. eurų. Bet grėsė ir tai, kad ES atseikės vos per 200 mln. eurų. Be to, bus galima ir po 2020 metų prašyti lėšų IAE uždarymui.
Gana šviesios naujienos Lietuvai ir dėl Sanglaudos fondo paramos, nes jau atrodė, kad ES pagalba gerokai sumažės – planuota, jog paramos riba negali viršyti 2,35 proc. 2008–2010 metų šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Tuo metu Lietuvos BVP itin smarkiai smuko, todėl toks skaičiavimas mūsų šaliai buvo labai nepalankus. Vis dėlto susitarta leisti per krizę labiausiai nukentėjusioms šalims šį rodiklį padidinti iki 2,59 procento. Tai reiškia, kad pavyks išsaugoti iš esmės panašų kaip dabar paramos lygį.
Įgyvendinti ES remiamus energetikos ir susisiekimo projektus Lietuva gali tik drauge su Lenkija, o šių kaimyninių šalių santykius iki šiol kaustė įšalas. Tiesa, šią savaitę užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitas į Varšuvą parodė, kad jau gali užsimegzti draugiškesnis dialogas.
Šalių santykius labiausiai temdo dvi Lietuvos niekaip neišsprendžiamos problemos – vietovardžių rašymas lenkiškai ir lenkų pavardžių rašyba pasuose nelietuviškais rašmenimis.
Varšuvoje L.Linkevičius net atsiprašė, kad 2010 metais tuomečio Lenkijos prezidento L.Kaczynskio vizito į Lietuvą dieną Seimas balsavo nepritarti lenkų pavardžių rašymui originalia forma.
Savo ruožtu karingos retorikos nevengiantis Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis pareiškė, kad Lietuvos lenkai turi būti lojalūs mūsų valstybei, o jų problemų sprendimas – mūsų šalies vidaus reikalas.
Tai svarbūs simboliniai šalių geros valios gestai, bet L. Linkevičius Lietuvoje jau gavo pylos.
Progos įgelti nepraleidęs buvęs premjeras ir konservatorių lyderis A. Kubilius jau išbarė ministrą, kad jis pernelyg nepersistengtų atsiprašinėdamas lenkų.
Kai kurie politologai irgi baiminasi, kad ministro žodžiai bus suprasti kaip pripažinimas, kad Lietuvos tautinių mažumų politika nebuvo teisinga, nors niekur kitur lenkai neturi tokių gerų sąlygų.
Vis dėlto geranoriškas L. Linkevičiaus gestas tikrai nepakenks šalių santykiams, jei pati Lietuva nesukels dėl to nereikalingo triukšmo, ypač kai kitą savaitę numatytas premjero A. Butkevičiaus vizitas į Varšuvą.
Premjeras apie vietovardžių ir lenkų pavardžių rašybos lenkiškai įteisinimą kalba labai aptakiai, nors tai ir numatyta Vyriausybės programoje.
Nesunku suprasti, kodėl socialdemokratų lyderis tarsi vengia konkrečiau įsipareigoti. Nors įteisinti lenkiški rašmenys išties pagerintų santykius su Lenkija, neišeina numoti ranka ir į lietuvių tautinius jausmus.
Lietuviai nuo XX amžiaus pradžios nelinkę pasitikėti lenkais. Dalis žmonių baiminasi, kad patenkinus vienus lenkų tautinės mažumos norus tuoj pat pasipils nauji ir gal net bus atgaivintos Lietuvą suskaldyti galinčios autonomijos idėja.
Aišku, kad populiariausiu politiku tapęs A. Butkevičius baiminasi atstumti dalį rinkėjų pažadais lenkams greitai patenkinti jų reikalavimus, juo labiau jog dėl jų pavardžių rašymo lenkiškai yra neigiamai pasisakęs ir Konstitucinis teismas.
Kad ir kaip būtų, Lietuva privalo surasti savo orumo nepažeidžiantį kompromisą.
Lietuvai ir Lenkijai naudinga suartėti ir dėl bendrų tarptautinių interesų. Antai abi šalys gali imtis Briuselio dialogo su Kijevu tarpininkių vaidmens.
Kaip parodė šią savaitę vykęs Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus vizitas į Vilnių, Kijevas to pageidauja.
Ukraina taip pat Lietuvai svarbi šalis ir ekonominiu, ir politiniu požiūriu, bet Kijevui pasirašyti seniai laukiamą laisvosios prekybos sutartį su ES kliudo opozicijos politikų persekiojimai.
Prezidentė D. Grybauskaitė aiškiai išdėstė Briuselio poziciją: Ukraina privalės laikytis demokratijos principų, jei nori laisvosios prekybos sutarties su ES, kuri nesuderinama su Kijevui Maskvos brukama Rusijos dominuojama muitų sąjunga.
Galima sakyti, jog V. Janukovyčiaus vizitas į Lietuvą, o L. Linkevičiaus – į Lenkiją buvo proga po sąstingio parodyti aktyviąją mūsų šalies užsienio politikos pusę.
