Arba gal diplomatiniu – analitiniu stiliumi pasireikšti: „Per šį laikotarpį pasikeitė 5 Lietuvos ambasadoriai Italijos respublikoje, 12 Italijos premjerų, 9 Lietuvos premjerai, 3 prezidentai, sudaryta tiek ir tiek komisijų, išvyko - parvyko tiek ir tiek derybininkų delegacijų“…
Aš kažkodėl manau, kad nė vienas šių stiliaus pavyzdžių nėra tinkamas aprašyti Lietuvos ambasados Romoje atgavimo reikalus. Ar nebus tinkamiausias stilius - švelniai ironiškas. Nes kitaip neišeina. O jeigu nesigaus švelniai, tai teatleidžia patys kantriausieji skaitytojai, kurie apsiima toliau laukti 8731 kv. metro okupuotos teritorijos išlaisvinimo arba piniginės kompensacijos.
Žinoma, galima būtų rašyti piktai. Išvadinti įvairiais žodžiais italus, nenorinčius mums grąžinti rakto, kurį Stasys Lozoraitis vyresnysis 1940 metų rugpjūčio 26-ąją buvo priverstas atiduoti karaliaus Vittorio Emanuelio III protokolo tarnybai. Bet pykti reikėjo anksčiau. Aš, pavyzdžiui, labai užpykau, kai Italijos užsienio reikalų ministras Massimo D‘Alema man tiesiai šviesiai pasakė: „Rūmų Nomentana gatvėje nesusigrąžinsite.“
Tai įvyko kada? 2007-aisiais. O kas buvo paskui? Vizitai, pasiklausinėjimai, pasikonsultavimai. Visokie kitokie plunksnų paskrebenimai.
Koks šios diplomatinės veiklos rezultatas? Jį neseniai pranešė Seimo URK vadovas Benediktas Juodka. Cituoju agentūros pranešimą: „B. Juodka patikino, kad parlamentarai nepamiršo ambasados „Villa Lituania“.
Va, matote? Reikia, pasirodo, oficialiai pranešti, kad „parlamentarai nepamiršo“. Nes šiaip galėtų visai natūraliai pasirodyti, kad pamiršo. O jeigu mes patys beveik pamiršome, ką tada sakyti apie italus, kurie domėjosi Europos futbolo čempionatu, „bunga – bunga“ ir kitais, žymiai jiems svarbesniais dalykais negu išvaryto karaliaus ir sušaudyto diktatoriaus laikų istorija?
Nuo 1995 metų iki šiol 5 Lietuvos ambasadoriai Italijoje man dievagojosi, kad svarbiausioji misija yra „Villa Lituania“ klausimas, kurį tikisi, va, tuoj tuoj ir išspręsti. Taip nesakė tik Stasys Lozoraitis jaunesnysis. Kai uždaviau jam šį klausimą, jis suraukė antakius, sučiaupė lūpas, paskui pratarė: „Bus sunku. Bus labai sunku su atgavimu.“
Bet buvo ir kitaip mąstančių. Vieną labai karštą 2002 metų liepos dieną Romoje išgirdau tokius žodžius: „Italai pasirengę spręsti Lietuvos turto grąžinimo problemą. Derybos bus tęsiamos toliau.“ Kalbėtojas: Lietuvos delegacijos vadovas, užsienio reikalų ministerijos sekretorius Neris Germanas. Pasiteiravau pono Germano, kiek dar tie pietavimai ir pozicijų derinimai truks. Atsakymas: „Manau, kad derybos bus baigtos kitais metais.“
Praėjo daugiau kaip dešimtmetis. Jozefo Kafkos plunksnos verta istorija tęsiasi, nes B. Juodka ir toliau reiškia įsitikinimą, kad abi valstybės nusiteikusios geranoriškai. Ypač geranoriškai nusiteikęs būdavo ekspremjeras Silvio Berlusconi. Kai atvažiuodavo mūsų valstybės vadovai, milijardierius juos pavaišindavo trispalviais makaronais arba ledais. Vieną kitą anekdotą papasakodavo. Tiesa, pats nė karto kažkodėl į Vilnių neužsuko.
Per 17 metų, praleistų Romoje, turėjau progą perprasti Amžinojo miesto gyventojų būdą. Simpatiški ir temperamentingi. Bet užuomaršos ir nelabai pareigingi. Kartais, deja, tam, kad įrodytum savo tiesą, tenka net susipykti. O paskui, žiūrėk, geriausiais draugais tampa. Žodžiu, Romoje jeigu tylėsi ir lauksi - sumindytas nebūsi. Liksi paprasčiausiai nepastebėtas su visom savo tiesom ir geranoriškumais.
Nežinau, kiek tyli, kantri ir geranoriška bus neseniai paskirtoji ambasadorė Sigutė Jakštonytė, kurios laukia beveik neįmanoma misija - padėti tašką „Villa Lituania“ istorijoje. Nebus jai lengva. Jeigu nepavyko išsiderėti kompensacijos tada, kai Italijai vadovavo pinigus taškęs S. Berlusconi, kažin ar pavyks dabar, kai prie vairo stovi itališkasis Kubiliaus variantas – ekonomistas Mario Monti.
O jeigu rinkimus Italijoje laimės kairieji? Jie, matyt, gelbės uždarinėjamų „Fiat“ fabrikų darbininkus, o mums vėl kartos: „Čia ne mes padarėm, čia Mussolini padarė.“ Beje, į valdžią veržiasi ir į Vytautą Šustauską panašus barzdočius Beppe Grillo, kurio partija „5 žvaigždės“ visus oficialiai siunčia ant keturių raidžių. Ką čia gali žinoti, gal ir mūsų geranoriškus diplomatus su jų nuolankiais prašymais pasiųs?
Žodžiu, linkiu ambasadorei S. Jakštonytei sėkmės. Nuoširdžiai ir be jokios ironijos. Nes Lietuvos vyrai, bandę kažką Romoje nuveikti, nieko gero per 23 metus taip ir nenuveikė.
