Galima minėti verslo nesėkmes, rizikingas paskolas, pervertintą turtą. Bet kaip iš viso gali gyvuoti bankas, kai jo pagrindinis akcininkas, net, galima sakyti, veidas, kalbasi ne su žmonėmis, o su dievais?
Ar Ūkio bankas toliau būtų gyvavęs, jei kelias dienas iki jo veiklos sustabdymo V. Romanovas nebūtų atlėkęs į Kauno savivaldybę, reikalavęs gelbėti „Žalgirio” krepšinio klubą ir elgęsis ten, vieno komentatoriaus žodžiais, tarsi pamišėlis?
Žinoma, ne, galas būtų toks pats, gal tik keliomis dienomis vėliau atėjęs, nes V. Romanovo monologai apie „Žalgirį” žlugdančius iškrypėlius, kurių jis aptiko ir Kauno savivaldybėje, tapo tik paskutiniu nuo kalno nuridentu akmeniu, sukėlusiu banką griaunančią laviną – masinį indėlių atsiėmimą.
Labiausiai stebina ne banko uždarymo išvakarėse puolę indėlių atsiimti žmonės, o tai, kad jie to nedarė gerokai anksčiau. Matyt, po „Snoro” bankroto net naivūs pensininkai patikėjo, kad indėlių draudimas vis viena neleis pražūti jų pinigams.
Iki paskutinės akimirkos banke laikyta 2,6 mlrd. litų indėlių, nors jo savininkas nesiliovė nuolat šiurpinęs kliedesiais apie visur tūnančius jį ir „Žalgirį” užsimojusius sunaikinti iškrypėlius.
Juk vien pasiklausius, ką prieš metus nacionalinio transliuotojo laidoje kalbėjo Žmonių partiją tuomet užsimojęs kurti V. Romanovas, net ir negirdėję jokių gandų, kad po „Snoro” eilėje žlugti stovi Ūkio bankas, žmonės turėjo jau kitą dieną iš ryto bėgti atsiimti savo indėlių.
Taip ir nepasakęs nė žodžio, kokia bus jo partijos programa, bet visą pusvalandį apie „griekus”, kitaip sakant, graikus, aisčius, romėnus, kunigaikštį Palemoną, Hitlerį nesuvokiamus kliedesius kalbėjęs ir galiausiai savo eilėraštį perskaitęs V. Romanovas atrodė tarsi ką tik ištrūkęs iš psichiatrijos klinikos.
Kai laidos vedėjas V. Kvietkauskas pamėgino jį stabdyti, taip pat buvo priskirtas prie iškrypėlių gaujos.
Panašus ir neseniai V. Romanovo duotas interviu vienai komercinei televizijai. Lietuvos banko vadovus jis vadino iškrypėliais, o laidoje dalyvavusį R.Kuodį kažkodėl vis titulavo ministru, tvirtino, kad bankas buvo stiprus, neva kas mėnesį jis įnešdavęs 120 milijonų ir žadėjo įnešti dvigubai pinigų, tik esą jo investicijas užmuša gauja.
Negana to, žiūrovai išgirdo, jog į Lietuvą V. Romanovas tam ir atvažiavo, kad sutvarkytų iškrypėlių gaują.
Viskas būtų daugmaž savo vietoj, jei taip kalbėtų koks mesiju apsiskelbęs, pasaulio pabaigą pranašaujantis ir slėptis į požeminius urvus savo sekėjus išvedęs sektos lyderis. Bet kai taip kalba bankininkas, norisi pasitikrinti, ar neišnyko pinigai net iš kišenėje esančios piniginės.
Ūkio bankas tarsi baigia pirmųjų nepriklausomybės metų bankelių, kurių savininkai juose jautėsi kaip kokiame nuosavame „kromelyje”, istoriją.
Banko krachas – bėda, bet yra ir geroji žinia – lyg ir nematyti, kas, neskaitant finansų rinkos smulkių žuvelių kredito unijų, laukia eilėje bankroto. Lieka kone vien švediški bankai, o jie tokie atsargūs, kad gali žlugti nebent paskutiniai Europoje.
Dabar Lietuvos bankininkystė bus tvarkinga, solidi, nerizikuojanti ir savaip nuobodi. Nebeliks bankininkų, net nežinosime, kas bankų savininkai, o bus tik jų valdytojai – visiškos priešingybės V. Romanovui.
Dabar švelniausias viešas pareigūnų atsiliepimas apie V. Romanovą – ekscentriškas.
Bet gal kada nors žvelgiant į niekada nenusišnekančius, tvarkingus, prognozuojamus ir nuobodžius bankų valdytojus net su ilgesiu bus prisimintas bankininkas, kuris įkūrė anekdotišką partiją, šoko televizijos šokių projekte, rašė ir viešai skaitė grafomaniškus eilėraščius, treniravo krepšinio komandą ir dar visaip kitaip kvailiojo.
Bet, matyt, pinigams ramiau, kai bankai būna nuobodi įstaiga, o ne arena ekscentriškų bankininkų spektakliams rengti.
