Virš Lietuvos dangus kur kas šviesesnis ir tų pragiedrulių vis daugėja, nepaisant bankų griūties ir net košmaro, kai žmonės į Seimą vis dar išrenka sovietiniu naftalinu atsiduodančius veikėjus, kurių galvose vis dar švilpauja idėjos nacionalizuoti ir bankus, ir net sveikatos apsaugos sistemą.
Prisipažinsiu, kad prieš keletą metų buvau įsigijęs Ūkio banko akcijų. Kadangi mąstau kaip pakankamai konservatyvus lietuvis, pamatęs televizijos šokių aikštelėje besistaipstantį banko savininką, pagalvojau: ar turiu teisę dalį šeimos piniginės patikėti kažkokiam negrabiai striksinčiam žiogeliui? Akcijas pardaviau.
Vienas pažįstamas investuotojas manė kitaip. Dirbdamas švariai gero rezultato Lietuvoje esą nepasieksi, o Ūkio bankas pritraukia šimtus milijonų nešvarių pinigų iš Rusijos, tai esą sustiprins banką, garantuos gerą rezultatą, akcijos ateityje tik brangs. Tas investuotojas kaip reikiant prakišo.
Pasirodo, kad patarlė, jog kvailį ir bažnyčioje muša, galioja ir verslo pasaulyje. Tokį bankininką jeigu muša, tai visi, nepasitiki tokiu ir negelbėja jo net ir tie, kurie nešvarius pinigus „mazgoja“, jeigu jie tikrai kažkada buvo įsisukę į V. Romanovo banką. Gauti dividendų iš tų, kurie verčiasi kitaip, nei likęs civilizuotas pasaulis, šansų irgi mažėja. Tai – geras ženklas.
Ūkio banko istorija liudija vakarietiškos kultūros blyksnį Lietuvoje: gera ateitimi versle ar politikoje galėsi džiaugtis tik su sąlyga, jeigu ir darbe, ir asmeniniame gyvenime būsi pakantus, tvirtas ir patikimas. Jeigu visur, net ir savo klientų ar konkurentų aplinkoje matysi vien tik iškrypėlius, tai dar nereiškia, kad tavo galvoje viskas yra gerai, nereiškia ir tai, kad pats toks nesi.
V. Uspaskicho „sėkmės“ istorija panaši į šio nenusisekusio bankininko istoriją. Galima Kremliaus pašonėje, Raudonojoje aikštėje, išsižergus spjaudyti ant Lietuvos, kuri suteikė eiliniam suvirintojui galimybę susikurti sau ir savo šeimai gerą ateitį, galima metus kitus žarstyti ir žmonių likimus, ir nedeklaruotų pinigų krūvas, net ciniškai žeminti pašnekovus televizijos ekranuose, tačiau vėliau ar anksčiau blykstels vakarietiškos kultūros blyksnis ir kas nors pasakys: „Viktorai, rusišką trepsiuką šokantys asilai mūsų valstybėje ministrais neskiriami, tai būtų tiesiog nepadoru.“
V. Uspaskicho atveju gal ir kitaip viskas vyko. Tiesiog vieni priminė padorumą, o kiti nusisuko nuo nevykėlio, kuris burnojo ir rangėsi labai įtaigiai, tačiau taip ir nesugebėjo išsisukti nuo nemalonumų teisme, neįveikė ir vienintelės užsispyrusios moteriškės. Tai kaip su tokiu obuolių vogti ar į žvalgybą eisi?
Lietuvoje tikrai darosi šviesiau. Po daugiau nei dvidešimties metų nepriklausomybės mūsų diplomatai išmoko net atsiprašyti. Gal savo, gal premjero A. Butkevičiaus, kuris kažkada balsuodamas pats ir kaišiojo lenkams į ratus pagalius, vardu. Ne tai svarbiausia.
Net nesvarbu, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, net nežengęs atsakomojo žingsnio, paprašė lietuvių dar ką nors malonaus padaryti. Patinka tai ar ne, tačiau kas tai prisimins, kai turėsime elektros jungtis su Lenkija, gal net kartu pasistatysime atominę elektrinę, eksportuosime elektrą, daug įvairių mokesčių, kurie bus skaičiuojami milijardais, pasiliks Lietuvoje ir tie pinigai neatiteks Rusijai, nes nebepirksime iš jos elektros.
Apie ką per visas televizijas ir net Europoje kalbėtų europarlamentaras V. Tomaševskis, jeigu Lietuvos lenkams būtų leidžiama rašyti pavardes taip, kaip jie to nori? Apie švietimo problemas? Man patiko Lenkijos lietuvių bendruomenės vadovų pozicija: jeigu mūsų vaikams Lenkija, lyg kokiems antrarūšiams, pasiūlytų mažiau mokytis lenkų kalbos ir neleistų vienodomis sąlygomis konkuruoti stojant į Lenkijos aukštąsias mokyklas, mus tai įžeistų.
Na, jeigu Lietuvos lenkų nežemina jų pačių reikalavimas mažiau mokytis lietuvių kalbos, tai kodėl dėl to reikia visiems jaudintis? Lietuvos lenkai yra tautinė mažuma ir jie turi teisę spręsti, nori ar ne jaustis vienodai (kaip lietuviai, žydai, totoriai, rusai ar karaimai) vertinami toje valstybėje. Pagaliau pats juk ir nusistatai savo vertę ir galimybes.
Net nežinau kodėl, tačiau ginčas su Lenkija dėl tos W raidės grąžina mane į 1993-uosius, kai Lietuvos prezidento posto siekė šviesaus atminimo S. Lozoraitis. Tąkart daug kas išvydo be galo lengvai bendraujantį ir pasiutiškai talentingą politiką, kuris taip ir liko daugelio atmintyje „Vilties prezidentu“.
Ar esant valstybės vadovu tokios erudicijos žmogui galėtumėte įsivaizduoti, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos galėtų kilti štai tokie nekalbadieniai? Taip mąstau gal ir todėl, kad plastikinio veido ir elgesio prezidentė D. Grybauskaitė yra didelė priešingybė šiltam ir tikrai talentingam politikui S. Lozoraičiui. Lietuvai šiomis dienomis tikrai kažko labai trūksta.
Rankas tiesiame į Europą, kojos trypčioja vietoje, o protas vis gręžiojasi į Rytus. Todėl ir neįvertinome S. Lozoraičio, todėl mintyse ginkluojamės ir vis dar einame ginti Vilniaus krašto nuo okupantų lenkų.
