Prieš diktanto pradžią buvo juntama įtampa, juk gyvenant ir dirbant svetur, lietuvių kalba kalbant tik namie ar su tautiečiais, gimtosios kalbos taisyklės greitai pasimiršta.
Teko jas traukti iš atminties kertelių, kažkada mokykloje išmoktas. Buvo neramu koks bus tekstas, ar labai sudėtingas, kokiu greičiu bus diktuojama, ar spėsim rašyti. O ir ranka rašyti ilgesnius tekstus jau senokai atpratę visi, juk daug greičiau žinutę parašyti ar kompiuteriu tekstą atspausdinti.
Pirmas perskaitytas sakinys - pas jus, ten Airijoje, turbūt jau želia ir sprogsta pumpurai - nuvilnijo tyliu šypsniu ir šnabždesiu „Taip“. Susikaupę toliau klausė tekstą, stengdamiesi įsiminti kurių žodžių sunkesnė rašyba, apgalvoti kur kokie skyrybos ženklai bus.
Pusvalandis, rašant diktantą, prabėgo nepastebimai. Nors pavargo rankos, tačiau širdyse buvo juntamas pakylėjimas. Ir parašius diktantą, žmonės neskubėjo skirstytis. Dar pasidalino savo įspūdžiais, aptarė kaip kas parašė sunkesnius žodžius. Atsisveikinant tikėjosi, kad ir kitais metais bus toks pats renginys.
Smagu, kai yra galimybė susirinkti visiems vienu metu, žinant, kad tuo pat laiku prie rašomųjų stalų palinkę lietuviai visame pasaulyje.
