Apdovanojimus pelnė ir rašytojas Gintaras Grajauskas, režisierius Gytis Bernardas Padegimas. Premijos taip pat skirtos aktoriui Povilui Budriui, muzikologei Gražinai Daunoravičienei, chorvedžiui Romualdui Gražiniui, šokėjai ir choreografei Loretai Juodkaitei, aktorei Valentinai Gustaitienei, vitražo dailininkui Kaziui Morkūnui, fotomenininkui Aleksandrui Ostašenkovui, kraštovaizdžio architektui Vladui Stauskui, dailininkei Birutai Stulgaitei.
Premija, skiriama už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, siekia 44 tūkst. 200 litų.
Premijos laureatas K. Morkūnas - vienas garsiausių Lietuvos dailininkų monumentalistų ir pedagogų. Nuo savo kūrybinio darbo pradžios dailininkas sukūrė per 20 didelės apimties vitražų. K. Morkūno kūrybai būdingas meninis novatoriškumas ir sudėtinga technologija. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė naudoti autorinę techniką – lipdyto, skaldyto ir formuoto stiklo blokų jungimą plastbetoniu. K. Morkūno kūrybos skiriamieji bruožai – išraiškingas piešinys, emocionali spalva, ekspresyvi kompozicija, monumentalumas, organiškas ryšio su architektūra pojūtis ir savo amato išmanymas. Būdamas puikus piešėjas, dailininkas naudoja drąsius figūrų rakursus, vitraže pirmiausia siekia suvaldyti kompozicijų ritmą, erdvę ir kurti aplinkos nuotaiką.
Vyriausybės kultūros ir meno premija dailininkui K. Morkūnui skirta už išskirtinius nuopelnus puoselėjant Lietuvos profesionaliosios vitražo mokyklos tradicijas.
G. Grajauskas – talentingas viduriniosios kartos rašytojas, išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, pjesių rinkinį ir romaną. Jo poezija išversta į keletą užsienio kalbų: anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, estų, lenkų. G. Grajausko kūrybos žanrinį plotį atitinka jos probleminis gylis ir stilistinis sodrumas. Tai šiuolaikiška kūryba tikrąja to žodžio prasme – reaguojanti į pasaulio iššūkius ir grimasas, pašiepianti sustabarėjusias konvencijas, provokuojanti, bet sykiu išlaikanti gyvą ryšį su tradicija ir sveiku protu. Šio autoriaus laikyseną būtų galima pavadinti sokratiškąja provokacija, kai, prisidengus ironiška kauke, užčiuopiama regimybės ir esmės prieštara, nuvainikuojant apgaulingą realybę ir atsigręžiant į ne visad malonią tiesą. Toji laikysena turi aiškiai juntamą vertybinį stuburą – poetiškai išsakytą eilėraščio eilute: „rožės yra visam laikui“.
G. Daunoravičienė greta profesorės pareigų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslo gyvenime, visuomeninėje veikoje, jos rūpesčiu užmegzti platūs tarptautiniai ryšiai su daugeliu pasaulio mokslo bei studijų institucijų. Profesorė rengia, redaguoja ir leidžia originalų stambų 5 tomų studijų vadovą „Muzikos kalba“, kuriame sintezuojamos Rytų ir Vakarų Europos bei pasaulio mokslo žinios. Šiuo metu rengiamas spaudai trečiasis tomas „Muzikos kalba: klasicizmas“. 2000 metais muzikologė įsteigė, sudarė ir išleido 12 prestižinio tęstinio mokslo darbų rinkinio „Lietuvos muzikologijos“ tomus, kurie referuojami 5 tarptautinėse mokslinėse bazėse. Ji inicijavo monografijų, skirtų garsiems dabarties kompozitoriams – Osvaldui Balakauskui, Feliksui Bajorui, Broniui Kutavičiui – parengimą. 2007 metais išleido sudarytą knygą „Algirdas Jonas Ambrazas: muzikos tradicijos ir dabartis“. G. Daunoravičienė – neabejotinai viena ryškiausių dabarties Lietuvos muzikologių, ypač aktyviai dirbanti lietuvių muzikos tyrinėjimų ir propagavimo srityje.
Vyriausybės kultūros ir meno premija skirta fotomenininkui A. Ostašenkovui už gebėjimą glausta fotografijos kalba prabilti apie subtiliausius egzistencinius žmogaus išgyvenimus. Šiam menininkui visų pirma fotografija yra atsakingas pokalbis apie žmogaus lemtį, nevengiant pačių dramatiškiausių vaizdų. A. Ostašenkovas pasirinko principinę fotografijos meno galimybę – kalbėti apie atmintį, mirtį, amžinybę. Pastarųjų metų fotomenininko taupių, nespalvotų fotovaizdų ciklai ir fotoalbumai subrandino unikalų pasaulio regėjimą, kuriame savaip demaskuojamas žmogiškosios būties trapumas. A. Ostašenkovo kūryba – svarus indėlis į Lietuvos fotografijos meno tradiciją.
Aktorius P. Budrys per visą savo aktorinę karjerą dirbo įvairiuose Lietuvos teatruose, vaidino garsiausių Lietuvos režisierių Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno spektakliuose. Jau 15 metų P. Budrys kuria vaidmenis E. Nekrošiaus teatro „Meno fortas“ spektakliuose: Polonijus „Hamlete“, Kareivis „Makbete“, Brabancijus „Otele“, Valstietis „Metuose“, Dievas ir Vagneris „Fauste“. Pažymėtini pastarųjų metų aktoriaus vaidmenys: Prosperas O. Koršunovo režisuotoje „Mirandoje“, Markus „Fundamentalistuose“ J. Vaitkaus pastatyme. P. Budrio vaidybai būdinga išskirtinė įtaiga, ekspresija, dramatiškumas bei dvasingumas. Aktorius kuria sudėtingus, stiprius, dinamiškus ir gilius vaidmenis, reikalaujančius didžiulio profesinio meistriškumo, vidinės dvasinės švaros ir tikėjimo.
Aktorius P. Budrys apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija už reikšmingą kūrybinę veiklą.
B. Stulgaitė įtvirtino metalo meno kultūrą ir auksakalystės, kaip tauriausio meninio amato, tradicijas. Juvelyrės kūriniai yra dviejų tipų: papuošalai ir abstraktūs mažosios metalo plastikos objektai. Nors papuošalai yra taikomosios paskirties, dailininkė jų meniniam sprendimui taiko tokius pat aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus, kaip ir savo moderniosios skulptūros darbams. B. Stulgaitės kūryba pagrįsta minimalizmo principais, gamtos struktūrų bei natūralių procesų stebėjimu ir apmąstymais. Kiekviena dailininkės ekspozicija tampa parodinio meno įvykiu, nes turi ne tik filosofinę motyvaciją, bet ir išskirtinę, maksimaliai apgalvotą vizualinio sprendimo idėją.
B. Stulgaitės darbai tarptautiniame kontekste įvertinami kaip nestereotipinis reiškinys. Minimas autorės nestandartinis požiūris į medžiagą, unikali plastika, originali papuošalo samprata.
Už mažosios metalo plastikos tradicijos formavimą B. Stulgaitei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje chorvedžio R. Gražinio suburtas jaunimo kamerinis choras „Aidija“ (1989 m.) kasmet Lietuvoje ir užsienyje surengia iki 30 koncertų. Choras aktyviai rengia specialias programas, dalyvauja Lietuvos ir užsienio festivaliuose, konkursuose bei muzikiniuose projektuose, tad choro vadovą galime drąsiai vadinti lietuviškosios chorinės muzikos sklaidos ambasadoriumi.
R. Gražinis buvo pirmasis profesionalus muzikas Lietuvoje, aktyviai prisidėjęs prie grigališkojo choralo tradicijų atgaivinimo. Šiuo metu jis yra giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ pagrindinis dirigentas ir vienas iš steigėjų.
R. Gražinis – ne tik sakralinės muzikos atlikimo autoritetas, bet taip pat yra vienas senosios muzikos ir LDK kultūrinių tradicijų atkūrimo iniciatorių, jo vadovaujami kolektyvai dalyvavo ir buvo pirmieji senosios muzikos operų Lietuvoje bendraautoriai.
R. Gražinis dalyvauja mokslinėse konferencijose, rašo straipsnius, yra Lietuvos moksleivių dainų švenčių ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas.
Dokumentininkai J. Matonis ir V. Damaševičius ne kartą yra vadinti mūsų kultūros metraštininkais, kurių sukurtais darbais jau dabar naudojasi gausus akademinės bendruomenės būrys. Nuo 1993 metų jie yra sukūrę daugiau kaip 100 dokumentinių videofilmų iš ciklo „Menininkų portretai“, taip pat 21 dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos kultūros paveldą, 9 juostas apie reikšmingiausias teatro asmenybes ir 12 dokumentinių filmų apie neįgalių asmenų gyvenimą mūsų šalyje.
Jau daug metų kino dokumentininkai J. Matonis ir V. Damaševičius savo filmuose nagrinėja tremties, rezistencijos, genocido temas. „Tuskulėnų paslaptis“ – tai filmas, pasakojantis apie niūrų Lietuvos istorijos laikotarpį, kai Tuskulėnų dvarelio teritorijoje masinėse kapavietėse iki 1947 metų buvo palaidota per 700 NKGB-MGB egzekucijų aukų. Vėliau pasirodė penkių dokumentinių filmų ciklas „Lagerių moterys“ apie sovietiniuose lageriuose kalėjusias iškilias Lietuvos moteris ir jų likimo drauges.
Šių menininkų pasakojimui būdingas jautrumas, subtilus filmo herojaus asmenybės parodymas, patiems autoriams liekant už kadro.
Apie Klaipėdos dramos teatro aktorę V. Leonavičiūtę-Gustaitienę kadaise pasakyti teatro kritikės Gražinos Mareckaitės žodžiai, kad šios aktorės neveikia žemės trauka, atrodo, tinka ir dabar. Visada užburianti ir pavergianti.
Aktorės biografijoje per 100 vaidmenų – didelių ir mažų, kupinų aktorės skleidžiamo vidinio švytėjimo. Jos subrendęs talentas ypač atsiskleidė kuriant įsimintinus vaidmenis spektakliuose „Motušė Kuraž“, „Viskas apie moteris“, „Mėja“, „Proletarinis laimės malūnas“ bei daugybėje kitų, kuriuose aktorės sukurti įvairiaspalviai, tragiški ir komiški vaidmenys išliks Lietuvos teatro istorijoje.
V. Leonavičiūtė Gustaitienė turi turtingą pedagoginio darbo patirtį. Nuo 1976 iki 2006 metų aktorė dėstė vaidybos ir režisūros pagrindus Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, vėliau – Klaipėdos universitete.
V. Stausko iniciatyva Lietuvos architektūros ir statybos institute Kaune sukurtas ir jo vadovautas kompleksinis rekreacinės bei landšafto architektūros architektūrinio bei urbanistinio projektavimo ir tyrimo padalinys tapo visos Lietuvos kūrybiniu ir metodiniu centru, kuris tebeveikia iki šiol. Tai – kurortų plėtros architektūriniai-urbanistiniai projektai, poilsio ir turizmo zonų planai ir sistemos, atskirų rekreacinių pastatų ir jų kompleksų tvarkymo projektai.
Nepriklausomybės metais visų 5 dabartinių nacionalinių parkų projektai parengti V. Stausko ir jo vadovaujamų bendradarbių kolektyvo. Architektas koordinavo ir Nacionalinę kultūrinio turizmo programą, jo veikla pastebima ir tarptautiniu mastu: jis kviečiamas pristatyti Lietuvos architektūrinės veiklos patyrimo pasauliniuose kongresuose, išrinktas Lietuvos atstovu ekspertu Europos Komisijoje Briuselyje.
Abi profesoriaus V. Stausko disertacijos skirtos sąveikai „žmogus-aplinka-architektūra“ Lietuvos pajūrio ir kitose gražiausiose Lietuvos vietose. Sukurtas naujas „landšaftinis-ekologinis“ projektavimo metodas, prioritetiškai įvertinantis ir gamtos savybes, ir kultūros tradicijų visumą.
Choreografė L. Juodkaitė į Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulį įskriejo kaip kometa. Dar studijuodama scenografiją Lietuvos dailės akademijoje ji pasirodydavo kai kurių Lietuvos choreografų ir režisierių darbuose ir jau tuomet išsiskyrė savo unikaliomis fizinėmis savybėmis ir tuo, ką galėtume pavadinti „sceniniu jautrumu“. Būtent ši savybė – išskirtinis scenos pojūtis- padėjo Loretai patraukti daugelio žiūrovų ir teatro bei šokio kritikų dėmesį, kai pasirodė Lietuvoje, jau baigusi studijas Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje. Per kelerius kūrybinės veiklos metus L. Juodkaitė sukūrė unikalų vienos asmenybės šokio teatrą. Svarbiausi darbai – „Salamandros sapnas. Paveikslas“, „Sibilė“.
Pastaruoju metu ji vis dažniau patraukia užsienio choreografų dėmesį: dirbo su prancūzų menininkais Toma Lebrunu, Rachidu Quramdane‘u, šokėju iš Olandijos Kenzo Kusuda.
Būdama toli nuo bet kokios komercijos, nuo „lengvo ir paprasto“, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė L. Juodkaitė kuria „čia ir dabar“, atiduodama save visą scenai ir šokiui.
G. Padegimo asmenyje puikiai dera teatro praktikas, teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Tai vienas aktyviausių Lietuvos režisierių, pirmasis pradėjęs bendradarbiauti su užsienio menininkais, beatodairiškai įsitraukęs į Lietuvos išlaisvinimo judėjimą, visą laiką nuosekliai dirbęs su lietuvių autoriais.
G. Padegimui būdingos lyderio savybės atsiskleidė vadovaujant Šiaulių dramos teatrui bei Kauno akademiniam dramos teatrui. Ten režisierius įgyvendino pirmuosius Lietuvoje tarptautinius projektus, taip pat vykdė aktyvią pedagoginę veiklą.
Šiuo metu G. Padegimo režisūrinį kraitį sudaro daugiau nei 100 Lietuvoje, užsienyje ir televizijoje pastatytų spektaklių, tarp jų 35 pagal lietuvišką dramaturgiją. G. Padegimo režisūrai būdingi atidumas autoriui, kruopštus įsigilinimas į dramaturginę medžiagą. Jis neaukoja teksto dėl reginio, nors sykiu jo meniniai sprendimai pasižymi vaizdingumu ir originaliu formos pojūčiu. Esminis jo režisūros bruožas – humanistinės koncepcijos paieška.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 m. Dėl lėšų trūkumo premijos nebuvo skiriamos 2000 m., 2001 m., ir 2005 m. Iš viso yra 197 Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatai (su 2013 metų laureatais).
Premijos dydis kito: 1997 m. – 36 000 Lt, 1998 m. – 37 500 Lt, nuo 2003 metų – 18 750 Lt, 2007 m. – 19 500 Lt, nuo 2008 metų premijos dydis – 44 200 Lt. Kasmet įteikiama 12 premijų, laureatus atrenka Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisija.
