Prie kryžiaus komentatoriai kala ne tik plikius, storulius, šiaip grožiu neapdovanotus autorius, bet ir maloniai besišypsančias lieknas gražias merginas ir moteris bei simpatiškus vyrus.
Kai autorius vyras apibūdintas „nuotraukoje grynas b..., tik su ausim“, komentaras, kad „man tas (....) labai nefotogeniškas“ atrodo tiesiog švelnus krepštelėjimas.
Matyt, inteligentas komentavo, nes bando rasti paaiškinimą savo pastebėjimui: „Tikriausiai fotoaparatas ar mobiliakas iškraipo veidelį. Kažkoks moters ir vyro hibridas“. Žiauriai kliuvo vyriškiui, kuris šiaip jau labai save prižiūri, netgi, pasakyčiau, tobulai save viešumoje parodo. Bet komentatorius rėžė: „Gal geriau pasitaupyk ir remontuok savo parodontozę – iškris dantys, net ir buduliams nebebūsi reikalingas.“ Ar tik nebus labai užpavydėjęs?
Nežinia, kas supykdė žmogų, drėbusį kitam autoriui: „Pasižiūrėk į savo veidelį su siauromis akytėmis ir tau kils mintis, kad pas tave dvi šiknos.“ „Ant nuotraukos tikras debilas“ – jau beveik įprastas ir kone kiekvienam autoriui lipinamas išvaizdos (matyt, ir mąstymo būdo) apibūdinimas.
Viena interneto autorių, graži, jauna, ryškia raudona detale pasipuošusi mergina buvo pamaloninta: „nusisapaliojo ta raudona asilė.“
Moterys autorės, nepaisant amžiaus, grožio, drabužių spalvos išvadinamos „tobula pamazgų kempine“, dažnai – žiurke, višta, bjauria. „Nereikia skaityti jos pezalų – fizionomija viską pasako“ – pagal veido bruožus nustatomas dar vienos autorės gebėjimas rašyti. Kartais varoma ir be jokių skrupulų: „Iš foto atrodo lyg būtų lesbietė; niekaip nesuprantu, ji mergaitė ar berniukas“. Tada prisijungia kita arba kita ir pritaria, kad visai sutinka, nes „kaip ir papų neturi“.
Palinkėdami ar prakeikdami komentatoriai dažniausiai pagal lytį jau nebeskirsto, tiesiog deda iš širdies: „Kvaiša, linkiu tau prarasti darbą ir pabadauti; geriau jau trauk į gatves pasiieškoti daugiau sekso; geras durnius; tobulas šiknabirbys; nelaiminga sapaliotoja; šiknabirbizmo ideologijos auka; greitai imi b... į savo nevalyvą ryklę ir užsičiaupsi, degrade, paspringęs vitaminais; pakliūsi po ranka man sostinėje – nuskinsiu kaip lapą, kojas išsivalysiu ir ant tavęs, išgama, nusišlapinsiu; užsikrušk su savo filosofija“.
Tokia iki skausmo pažįstama situacija kone kiekvienam interneto autoriui. Stebima tiesiog patologiška priklausomybė reaguoti, išlieti visą įtūžį, nelaimingą gyvenimą ir skaudulius.
Užuot komentavę tai, kas parašyta, skaitytojai puola autorius – dėl jų akių, plaukų, nosies, gyvenimo būdo, profesijos, tautybės, netgi dėl vaikų, sutuoktinių ir tėvų.
Dar dėl pavadinimo ir pirmųjų kelių sakinių. Retais atvejais gali numanyti, kad buvo užmesta akis ir į pabaigą.
Viena interneto autorių išvadinta belyte. O ką jai daryti – jei įsidės silikoninius implantus, prisipūs lūpas, jos tekstai bus kitaip skaitomi? Kitas autorius vadinamas stora išpurtusia kiaule, trečias – visai šlykščiu ir dar pedofilu, ketvirtas tiesiog „durnas“. O tam galva nupliko todėl, kad šlapimas smegenis apsėmė.
Todėl seniai nebesistebiu, kad mokykloje vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, būtų keista, jeigu ten patyčių nebūtų. Tik skaudu, kai silpnesni kenčia, bėga iš pamokų arba prieš save pakelia ranką. Todėl suprantu ir savo kolegas, ir politikus – vyrus ir moteris, – kurie skrupulingai žiūri, kokia jų nuotrauka bus publikuojama, pateks į viešumą.
Yra ne sykį tekę stabdyti darbus spaustuvėje, nes žmonės griežtai reikalavo pakeisti jų nuotraukas. Ne visi ir žurnalistai apauga stora oda, pro kurią patyčios dėl išvaizdos nepasiektų vidaus. Visai suprantu, kai matau apkūnesnes koleges vis besitaikančias fotografuotis pasislėpus už kieno nors nugaros – gal pavyks ir pabaisos komentatoriai nepastebės, kad moteris sveria gerokai daugiau už olialia pupytę.
Mes dar stebimės, kad neįgalūs žmonės vengia išeiti į kiemą, kai tėvai, auginantys vaikus su negalia, linkę juos vis kur nuošaliau vedžioti. Mes stebimės, kai užsieniečiai įsivaikina net neįgalius, negražius mūsų piliečių paliktus vaikus ir juos netgi myli, iš džiaugsmo verkia glausdami tokį negražųjį ančiuką. Be jokios vilties, kad kada nors jis pavirs bent apynormale gulbe.
Tai apie ką pakomentuojam – apie išvaizdą ar tekstą?
Mes tyčiojamės iš žmogaus išvaizdos, fizinės jo negalios, kalbos defekto. Nes tam nereikia jokių pastangų – pamatei ir tėškei, nelygu kokius skreplius. Koks skirtumas, kur pataikys. Vertinti žmogaus darbą, tekstą, poelgį reikia laiko, proto, širdies ir pastangų.
Būdama studente gavau skaudžią ir gėdingą gyvenimo pamoką. Manydama, kad darau paslaugą, supeikiau draugės šukuoseną. Pasakiau, kad ji turėtų nueiti į kirpyklą, nes atrodo kaip su peruku. Draugė nieko neatsakė. Kitą dieną sužinojau, kad ji tikrai dėvi peruką, nes serga liga, dėl kurios neteko plaukų.
