Tokie vertinimai – ne be pagrindo: H. Chavezas ne tik pakeitė Venesuelą, bet ir sėkmingai skleidė savo idėjas bent jau dalyje Pietų Amerikos šalių. Ir net jo mirtis sukurtos sistemos veikiausiai jau nebepakeis.
Bet šį kartą ne apie tai. Mat drįsčiau teigti, kad H. Chavezo politinio palikimo ir sukurto valdymo analizė tikrai verta dėmesio ir Lietuvoje.
Svarbu tai visai ne todėl, kad šiuolaikiniame globaliame pasaulyje net pokyčiai tolimojoje Pietų Amerikoje tiesiogiai ar netiesiogiai gali turėti įtakos ir Lietuvai.
Dar svarbiau, kad gal šiek tiek kitokį, gal skirtingomis sąlygomis sukurtą ir veikiantį, bet H.Chavezo valdymo atspindį turime Lietuvos pašonėje. Tai – Baltarusija.
Tikrai ne veltui A. Lukašenka prisijungė prie kai kurių Pietų Amerikos valstybių ir paskelbė trijų dienų nacionalinį gedulą dėl H. Chavezo mirties, atšaukdamas net tradicinius viešus Kovo 8-osios renginius. Ne veltui jau dabar prabilta apie būtinybę vieną Minsko gatvių pavadinti H.Chavezo vardu.
Venesuelos lyderio sukurtas socializmas pagal savo modelį iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo A. Lukašenkos įdiegtos sistemos.
Žinoma, Venesuela daug turtingesnė gamtiniais ištekliais, todėl ir „rūpinimosi paprastais žmonėmis” programos šioje Pietų Amerikos valstybėje daug įspūdingesnės negu Baltarusijoje.
Kita vertus, ir skurdas Baltarusijoje niekuomet nebuvo toks, kokį kai kur galima išvysti Venesueloje.
Bet svarbiausia ne šie ar kiti skirtumai, kurių galima rasti ir daugiau.
Svarbu, kad dviejų iš esmės autoritarinių režimų pagrindas tas pat.
Nors ribojamos žmogaus laisvės, o ekonomika veikia ne visai pagal rinkos dėsnius, žmonėms vietoj to siūloma saugumo jausmą suteikianti visapusiška valstybės globa.
Tiek A.Lukašenka Baltarusijoje, tiek H.Chavezas su savo tikrai įspūdingomis socialinėmis programomis iš esmės kuria visuomenę, kurios nariai būtų visiškai priklausomi nuo valstybės, tiksliau – jos lyderio.
Nemažą vaidmenį, žinoma, atlieka ir represinis aparatas – saugumo tarnybos Baltarusijoje ar ginkluoti revoliuciniai būriai Venesueloje. Tačiau, kad ir ką sakytų kritikai, tiek A.Lukašenkai, tiek H. Chavezui pavyko sukurti ir tikrai tvirtus visuomenės paramos sau pamatus.
O tai iš esmės reiškia, kad ši sistema, kad ir kaip ją kritikuotume, sėkmingai veikia. Maža to, Venesueloje 2002 metais žlugo net bandymas H.Chavezą iš posto išversti jėga, nors perversmą mažų mažiausiai nebyliai rėmė JAV.
Tiek Baltarusijai, tiek Venesuelai ne kartą prognozuotas ir rinkos ekonomikai sunkiai suprantamo abiejų šalių ūkio modelio krachas. Tačiau jo sulaukti taip ir nepavyko.
Todėl ir kyla klausimas, ar tikrai rinkos ekonomikos ir demokratijos pergalė net ir tokiose šalyse yra neišvengiama? Vakarų demokratijos skleidėjams tokių vilčių ypač suteikė vadinamasis Arabų pavasaris.
Dabar dažnai teigiama, kad jei jau tokios revoliucijos įvyko arabų šalyse, netikėti, jog žlugs ir A. Lukašenkos režimas, tiesiog negalima.
Bet ar Arabų pavasaris iš tiesų kai kur atnešė tikrą demokratiją arba vakarietišką rinkos ekonomiką? Ar tikrai jų reikia tų šalių visuomenei? Gal tuomet ir revoliucijų priežastys bei sąlygos, dėl kurių jos kilo, kartais įsivaizduojamos klaidingai?
Bet grįžkime prie Venesuelos ir Baltarusijos. Be jų, yra ir kitų panašaus valdymo modelio pavyzdžių, kuriems seniai pranašautas žlugimas, bet jo taip ir nesulaukta. Pavyzdžiui, JAV pašonėje esanti Kuba.
Kodėl visa tai svarbu turėti galvoje ir analizuoti? Ogi todėl, kad nuo to, ar tikima, jog Baltarusijos režimą galima pakeisti, ar ne, prasideda visų užsienio politikos strategijų – tiek pasaulinių, tiek vietinių – Lietuvoje kūrimas.
Juk visiems aišku, kad remiantis klaidingomis prielaidomis veiksmingą strategiją sukurti labai sunku.
