Prekybos žeme klausimai, kaip ir žemės mokestis, kurio logikos neįstengia perkrimsti žemdirbiai – tai vieni aktualiausių klausimų, kuriuos po savaitės jie narstys savo suvažiavime.
Tol, kol žemdirbiai jam rengiasi ir lygina švarkus bei blizgina batus, jų atstovai mina valstybės institucijų slenksčius. Ir tariasi tarpusavyje, kaip jas įtikinti, kad žemės užsieniečiams parduoti – dar nevalia.
- Kaime besidarbuojantiems žmonėms žemės pardavimo klausimai yra patys skaudžiausi. Be žemės jie yra alkani, pliki ir pikti. Kokių argumentų parinkote valdžiai įtikinti, kad dar ne laikas prekiauti su užsieniečiais žeme? - paklausėme Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko.
- Žemdirbiams buvo įkalta į galvą, kad ES finansiniai 2007-2013 metai – tai pereinamasis laikotarpis. Turėjome pasivyti senąsias ES valstybes, - įgyvendinti daugybę reikalavimų.
Pereinamasis laikas šiemet baigiasi. Bet to anaiptol neliudija Lietuvos žemdirbiams tenkančios tiesioginės išmokos.
Ir po šešerių metų jos mums teks kevirtadaliu mažesnės, nei tiesioginių išmokų vidurkis ES. Vadinasi, pereinamais laikas tęsis toliau. Jei niekas nesikeis, net ir 2028 metais Lietuvai tenkančios tiesioginės išmokos nesusilygins. Jos sudarys 90 proc. ES vidurkio.
Vadinasi, esame priversti mindžikuoti „pereinamajame laike“. Kodėl tuomet turime žemę užleisti užsieniečiams? Tik tuomet, kai mūsų ūkininkų perkamoji galia prilygs Vakarų šalių europiečiams, kai susilygins išmokos, tapsime pajėgūs dėl perkamos žemės konkuruoti su svetimšaliais.
- Ko bijoti užsieniečių, jei yra ir savų žemgrobių? Netrūksta atvejų, kai vos ne kieme metų metus dirbtą žemę nuperka jaunųjų ūkininkų vardu prisidengę spekuliantai.
- Kiek besiūlėme, likome valdžios neišgirsti. Juk seniūnija ar seniūnas puikiai žino, kiek laiko ir koks žmogus jos teritorijoje ūkininkauja. O jei išdygsta koks Pilypas iš kanapių ir pareiškia norą nusipirkti žemę, pirmumo teisė turi atitekti tam, kas tą žemę dirbo.
Mat dažniausiai tie „jaunieji ūkininkai“ yra miestiečiai ir nė nesirengia nei sėti, nei pjauti. Jie užsiima plėšikavimu, turėdami tokį statusą, - pirmumo teisę į valstybinę žemę.
Paklausčiau: o kiek šiuo metu žemių yra nupirkę užsieniečiai? - Teko girdėti, kad Ukmergės rajone apie 2000 hektarų valdo danai.
- Taip, tai faktas. Bet užsieniečiai, kurie jau įsigijo žemės, nemokėjo už ją brangiau, nei rinkos kaina. Šiuo metu hektaras derlingos žemės kainuoja apie 9,5 tūkst. litų. Bet prastesnės žemės hektarą anksčiau buvo galima įsigyti ir už 600 litų. Tad niekas pinigais nesišvaisto. Ir joks užsienietis neklos už žemės hektarą 20-30 tūkst. litų, jei ji nebus to verta.
Per amžių amžius dėl žemės vyko karai. Tik šiuo metu karas vyksta ją perkant, o ne šaudant.
Maža to, užsieniečiai elgiasi lyg parazitai. Mat iškanda perkamą sklypą iš žemdirbių nuomojamos privačios žemės vidurio. Ir sujaukia visą ūkininkavimą tame plote. Kol galų gale ūkininkas yra priverčiamas išsižadėti nuomos.
- Kam labiau rūpi žemė Lietuvoje – pirkėjams iš Rytų ar Vakarų?
- Vis dėlto žemė labiau rūpi pirkėjams iš Vakarų. Ir ne tie jos ieško, kas ketina ją dirbti. Ją visame pasaulyje, neaplenkiant nė Afrikos, supirkinėja finansinės grupuotės. Perka didžiulius žemės plotus. Kam?
Gyventojų žemėje daugėja, maisto poreikis – auga. O kai trūksta maisto produktų, valdant didžiulius žemės plotus galima užauginti bet ką ir bet kaip, o parduoti brangiai.
- Kol kas prekyba žeme Lietuvoje įšaldyta. Ilgam?
- Iki 2014 metų. Tačiau neleidžiama jos parduoti tik užsienio piliečiams. Jei užsienietis įregistruoja Lietuvoje akcinę bendrovę, pastarosios vardu žemės iš privačių savininkų galima nusipirkti.
Maža to, tą galima padaryti ir Lietuvos piliečių rankomis. O kokiais pinigais sumokama už žemę, Lietuvoje niekam nerūpi.
Kita vertus, Plungės rajone yra du prancūzai ūkininkai. Jie ūkininkauja nuo 1994 metų. Ir dirba puikiai. Žiūrėdamas į juos, neįžvelgčiau problemos, jei jie įsigeistų nusipirkti dar žemės. Nes jie gyvena ir dirba Lietuvoje.
- Kodėl mūsų ūkininkai snaudė ir anksčiau jos nepirko?
- Per visą ES paramos laiką ūkininkai pirko techniką, investavo į sandėlius, fermas ir t.t. ES juk nedavė pinigų žemei įsigyti, o žemdirbiai vis neturėjo ir neturėjo laisvų pinigų. Jie ją nuomojosi. Todėl, jei tik bus atrištos rankos prekybai žeme, jie gali likti be nieko.
Pažįstu ūkininką, kuris šiuo metu dirba 300 hektarų žemės. Jo ūkis – modernus, bet savo žemės jis teturi 12 hektarų. Nenusipirko jos, nes nuolat investavo į techniką.
