Prisikėlimas yra išskirtinis Kristaus įvykis. Krikščionys išpažįsta Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Jo mirtį ir prisikėlimą. Juk šis tikėjimas nėra privaloma Lietuvos piliečių tradicija. Mirtis ir prisikėlimas – nėra konstitucinis bendrabūvio gėris. Suprantu, kad gyvenimas ne visada yra linksmas ir pavasaris, būna, gerokai vėluoja. Tačiau blogiau nei vėluojantis pavasarinis atgimimas yra savęs apgaudinėjimas įvairaus plauko „prisikėlimais“.
Pagrįstai tikimės, kad gamta prisikels. Tačiau šiais metais augalų ir mūsų pačių erotinis sužydėjimas nesutampa su krikščionių Prisikėlimo iškilmėmis. Todėl netikintiems derėtų džiaugtis tuo, kas turima, t.y. tuo sotumu, kurį pasiūlo šeimos biudžetas ir kita apčiuopiama gerove.
Žinoma, kiekvienas žmogus siekia ne mirti, bet gyventi. Pavasarinės gyvasties atbudimas skatina gyvenimo viltį. Tačiau viltis tebūna žmogiška, sveiko proto ribose ir jokiu būdu nenuspalvinta pseudo-krikščioniškais ar kitokiais pseudo-religiniais lūkesčiais. Pseudo „dievai“ tamsina protą.
Pripažinkime, kad krikščionių viltis yra beprotiška. Aš pats esu vienas tų bepročių, kurie išpažįsta Dievo tapimą žmogumi, Jo nukryžiavimą ir prisikėlimą. Kodėl tikiu?
Šio beprotiško tikėjimo aš neprisigalvojau. Tikėjimas yra Dievo dovana. Ir tik tas, kuris tikėjimo dėka yra įleidžiamas į Dievo Mirtį ir Jo vidinį gyvenimą (kaip beprotiškai skamba!), išgyvena ir supranta Prisikėlimo gėrį. Prisikėlimas nėra vienkartinis metinis išgyvenimas. Jis yra išgyvenamas per kiekvienas šventąsias Mišias, kurios ir yra Viešpaties Jėzaus Kristaus Aukos ir Prisikėlimo sudabartinimas. Šventosios Mišios yra būdas dalyvauti šventoje Dievo prigimtyje – amžinai atsiduodančioje Meilėje. Taip išgyvenamas ir asmeninis prisikėlimas ir dovanojamo amžino gyvenimo itin tikroviška nuojauta.
Ar ne beprotiškai visa tai skamba?! Daugeliui etninių, lietuviškų ir visokių kitokių pseudo „katalikų“ Bažnyčios tikėjimo liudijimas yra juokingas. Todėl ir kviečiu visus „pseudo“ nesigrūsti Velykų sekmadienio rytą į Prisikėlimo Mišias, nešventinti kruopščiai nudažytų kiaušinių, nesistumdyti prie švęsto vandens čiaupų su kitais „pašvęstumo“ ištroškusiais.
Kviečiu elgtis žmogiškai ir protingai. Atsigręžkite į tai, kas yra protinga ir žmogiška. Ir tik dėl to – viltinga. Viltingai gražiname žmogiškumą, telkiame šeimą, bendruomenę ir, pagaliau, valstybę. Kuo tvirtesni saitai jungs piliečius į bendrabūvį, tuo didesnis bendrystės džiaugsmas lankys asmeniškai. Ar tai nėra kiekvienam žmogui sava protinga žemiškoji viltis? Ar tai nėra žmogaus gėris? Ar neverta ją kryptingai puoselėti mūsų žemiškuosiuose namuose?
Beprotiška Amžinybės Viltis ir apčiuopiama žemiškosios laimės viltis nėra tapačios, bet nėra ir supriešintos tikrovės. Krikščionis irgi siekia žemiškosios laimės. Apie tai labai aiškiai primena popiežius Pranciškus, kuris ragina Bažnyčios ganytojus nepasilikti savo komforto zonoje ir rūpintis vargšais. Juk vargšai pirmiausia siekia karštos sriubos ir tik po to savo sielos išganymo.
Turtingas yra žmogus, kuris turi abejas viltis. Laimingas, jei abejas išgyvena. Žemiškoji viltis nebūtinai yra turtų apstumas. Tiesiog santūros pakankamumas, kuris neužgožia sielos stiebimosi link Dievo, į Amžinybę.
Kristaus tikėjimas yra paradoksalus. Nedaugeliui šis tikėjimas yra dovanojamas. Visgi daugeliui ir visiems yra dovanotas protas. Siekimas pažinti ir susipažinti su Amžinuoju Kūrėju yra protinga viltis. Štai ši žmogiška viltis yra visuotina, kilni ir verta.
Prikelti savo kilniąją prigimtį ir linkiu kiekvienam Lietuvos žmogui ne tik Kristaus Prisikėlimo iškilmių proga, bet ir kiekvieną mielą dieną.
