Vilkintis balta apranga, pasiraitojęs iki alkūnių rankoves jis mitriai operavo įrankiais. Atviri jo rankų dilbiai buvo ištatuiruoti įmantriais piešiniais ir simboliais.
Laukdamas su kitais svečiais eilėje žvelgiau į tuos piešinius ir stebėjausi, kaip toli yra pažengęs tatuiruočių menas.
Tatuiruotės tapo įvairiaspalvės. Jos tapo netgi baltos, reljefinės. Jas įmanoma rasti netikėčiausiose kūno vietose. Tačiau jos neprarado vienos savo ypatybės - tebėra atgrasios.
Žvelgiau į tatuiruotas virėjo rankas ir negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tos rankos yra nešvarios. Suvokiau, kokią didelę reikšmę turi tam žmogui mėlyni piešiniai ir simboliai, tačiau pjaustomo kumpio skonį taip atrodančios rankos gadino.
Jos nedera prie estetiško maisto vaizdo, kaip prie lainerio vairalazdės nederėtų pilotas, mūvintis vienomis trumpikėmis ar apkramtyti nagai prie rankų moters, darančių mums manikiūrą.
Vertinant demokratiškai, tatuiruotės - kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Tačiau jos tampa ir mūsų reikalu, kai šmėkščioja prieš akis sporto salėse ir baseinuose ant apnuogintų kūnų, ant merginų nugarų ar užpakalių paplūdimiuose.
Tie užrašai ir santrumpos kirilica (pavyzdžiui, „Sever“ ar DMB), beprasmiškos datos (1974.08.15), visi tie inkarai ir undinėlės, rožės ir drakonai, pikų tūzai ir kolibriai, drugeliai ir hieroglifai turbūt turėjo ar turi jų savininkams didelę reikšmę.
Tačiau mes, netatuiruotieji, jiems jaučiame užuojautą („ar tikrai tau to reikėjo?“), pašaipą („nejaugi tų hieroglifų reikšmė negalėjo būti išreikšta lietuviškais rašmenimis?“), nusistebėjimą dėl piešinio pasirinkimo („kodėl delfinas?“), gailestį („kiek kainuos to drakono pašalinimas, kai jis atsibos“), nerimą dėl hepatito C ir nuojautą dėl moralinių pagirių, ištinkančių tatuiruotąjį.
Dėl kokio tikslo žmonės kankina savo kūnus tatuiruodami juos banaliais piešinukais?
Dėl saviraiškos ir maišto, meno ir prisiminimų, - taip atsakytų ištatuiruotasis. Retas jų pripažįsta, kad tai tik mados ir jaunatviško emocijų protrūkio padarinys.
Kadaise tatuiruotės buvo estetinis žemesniųjų visuomenės klasių simbolis, tačiau sportininkai ir muzikantai, popmuzikos grupė „Spice Girls“ ir futbolininkas Davidas Beckhamas tatuiruotes pavertė „šaunių“ žmonių atributu.
Prieš šimtus metų tatuiruotės buvo primityvių barbarų ženklas, pabrėžiantis priklausomybę genčiai ar kastai. Šiandien tatuiruotės neva pabrėžia individualumą.
Tačiau juk milijonai žmonių pasaulyje nešioja tą patį delfiną, rožę ar hieroglifą. Juk ne jūs vienintelis išsirenkate tatuiruotę iš to paties katalogo?
Visi tie maištininkai, kovojantys prieš konformizmą savo tatuiruotėmis, tampa maištininkų masės dalimi. Tad jei norite būti tikra asmenybė, nesidarykite tatuiruotės, nes ją turi kiekviena vidutinybė.
Būtent tatuiruotė yra vienintelė galimybė vidutinybėms palikti pėdsaką šiame gyvenime, nes kitokio palikti jie dažnai neturi galimybių.
Ką žmonės įprasmina darkydami savo kūnus? Malonias emocijas? Pasiekimus gyvenime? Sukurtą verslą ar meno kūrinį? Ant užpakalio ištatuiruotas drugelis nėra nei olimpinis medalis, nei poezijos tomelis, nei Nobelio premija ar apvali suma banko sąskaitoje.
Kvaila būtų tatuiruotes laikyti išdidumo, garbės ar pasididžiavimo simboliais. Kur kas logiškiau būtų jas laikyti jaunatviško paikumo, skubotų sprendimų ir nepamatuotų ambicijų ženklais.
Didžiausia bėda yra ta, kad žmonės mano, jog tatuiruotės gali ką nors pagerinti. Ir greitai suvokia, kad pasidaryta tatuiruotė dar niekada nieko nepagražino. Ar aktorė Angelina Jolie būtų nors kiek negražesnė, jei jos kūnas nebūtų panašus į prastai besimokančio moksleivio juodraštį? Ar D. Beckhamas atrodytų bjauriau, jei jo kūnas neprimintų automobilių padangų raštais išmarginto grindinio?
Ar pradėjau labiau gerbti padavėją už tai, kad jo rankos išmargintos keistais priešiniais? Ne. Nes ne tatuiruotės daro žmogų gražų. Žmogų gražų daro jo laikysena, elgesys ir požiūris į jį supantį pasaulį.
