Pavyzdžiui, šią savaitę V. Gedvilas nuo savo debesies taip solidžiai pabylojo apie teisinės valstybės pamatus, kad nė patys Konstitucijos tėvai ar kiti iškilūs didžiavyriai nepasigėdytų: „Tiesiog manau, jog nereikia teismams trukdyti dirbti savo darbo, prokuratūrai – savo darbo, o Seimas turi dirbti savo darbą.”
Apie ką čia jis? Žinoma, kad apie išvakarėse nugriaudėjusį Seimo balsavimą dėl pagrindinės Lietuvos tetos N. Venckienės teisinės neliečiamybės ir apie „prieš” balsavusius kolegas.
Tiesa, šio pareiškimo didybę pritemdė neaiškus atsakymas į klausimą, kaip jis pats būtų balsavęs, jei nebūtų tądien buvęs Briuselyje – juolab kad jo vadas V.Uspaskichas balsavo būtent „prieš”. V. Gedvilas tiktai priminė, jog kaip „Seimo pirmininkas” frakcijos veikloje nedalyvauja.
O, kad čia būtų priėjęs Kindziulis ir paklausęs: „O jūs pats, gerbiamasis, vos prieš porą mėnesių kaip balsavote dėl V. Uspaskicho ir kitų partijos draugų – V. Gapšio ir V. Vonžutaitės – neliečiamybės atėmimo?” Žinoma, kad „prieš”.
Kaip ir už slaptą balsavimą, kuriuo V. Uspaskichas ir kompanija tikėjosi išsigelbėti. Be to, sėdėdamas Seimo pirmininko kėdėje V. Gedvilas taip klusniai vykdė partijos patrono nurodymus, kad buvo gaila žiūrėti.
O kaip vertinti neseniai paties V. Gedvilo ir kitų „darbiečių” paremtą įstatymo projektą, kad partijoms nebūtų taikoma baudžiamoji atsakomybė? Ar tai niekaip nesusiję su darbu, kurį dabar dirba teismas svarstydamas Darbo partijos juodųjų pinigų bylą?
Štai tau ir „vienas iš trijų”! O tokiems, kaip rodo istorija, karjera politikoje gerai nesibaigia.
