Naujomis teisės normomis ilgiau nei metus nedirbantiems asmenims numatoma mažinti socialinę pašalpą, o įsidarbinusiems dar pusmetį mokėti 50 proc. jos dydžio siekiančias išmokas.
– Ar tikitės, kad mažinant socialinę paramą pavyks priversti įsidarbinti ilgalaikius bedarbius? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Angelės Bajorienės.
– Negąsdinkime žmonių. Įstatymu anaiptol nesiekiama mažinti socialinių pašalpų. Siekiai visai kitokie. Pirmiausia norime socialinei paramai suteikti daugiau tikslingumo – kad ją gautų tie asmenys, kuriems ji iš tiesų būtina.
Kitas tikslas – skatinsime žmones dirbti.
– Bet socialinės paramos pašalpas bedarbiams planuojate mokėti 12 mėnesių, o vėliau kasmet mažinti?
– Noriu pabrėžti – socialinės paramos pašalpos nebus mažinamos. Žmonės be reikalo nuogąstauja, kad jos bus karpomos. Kalbama tik apie mokėjimo laikotarpio pakeitimus.
Anksčiau buvo numatyta pradėti mokėti sumažintas pašalpas po trejų metų. Pagal naują tvarką planuojama tai daryti po 12 mėnesių. Tai turi būti nuolatinio nedarbo laikotarpis.
Bet bedarbiams siūloma ir viešųjų darbų, ir subsidijuojamų darbo vietų.
Jei bent dalį laiko žmogus dirbs, nebus skaičiuojama, kad jis bedarbis visus metus ir jam socialinė pašalpa nemažės.
Kitaip tariant, jei žmogus bent kiek pakrutės, jam negrės, kad pašalpa sumažės.
– Ar savivaldybės galės mokėti nesumažintą pašalpą ir daugiau nei metus nedirbančiam asmeniui, jei darbo susirasti jis negalėjo dėl objektyvių priežasčių?
– Norime suteikti savivaldybėms kuo daugiau galių. Jos galės nagrinėti kiekvieną individualų atvejį ir atsižvelgti į konkretaus žmogaus situaciją ir, pavyzdžiui, skirti vienkartinę socialinę pašalpą.
Be to, savivaldybėms bus suteikta teisė mokėti socialinę pašalpą ir kai žmogaus pajamos viršija valstybės remiamą lygį iki 20 procentų, atsižvelgus į individualią jo situaciją.
Tačiau reikia išvengti piktnaudžiavimo socialine parama. Svarbiausias pataisų tikslas ir yra ne sutaupyti socialinės paramos lėšų, o nukreipti jas tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos, ir kartu kuo daugiau žmonių įtraukti į darbo rinką.
– Kaip vertinate penkių vadinamųjų pilotinių savivaldybių, savarankiškai skirstančių socialinę paramą, patirtį?
– Pilotinių savivaldybių pavyzdys rodo, kad vietos valdžia gali sėkmingai įvertinti, kam pašalpų iš tiesų reikia, o kam gal ir nevertėtų jų skirti. Bendruomenės geriausiai mato tikrąją padėtį.
Piktnaudžiavimo pašalpomis atvejai žeidžia žmones, kurie nelengvai gyvena, bet patys užsidirba pragyvenimui, taip pat tuos, kuriems iš tiesų būtina parama. Kai pašalpas skirsto pačios savivaldybės, mažėja pasipiktinimo, kad parama skiriama tiems, kuriems ji nepriklauso.
– Kaip skatinsite žmonių suinteresuotumą dirbti, kai kartais siūlomas uždarbis ne ką didesnis už pašalpas?
– Oficialiai įsidarbinusiam žmogui šešis mėnesius bus toliau mokama 50 proc. socialinės pašalpos. Taip jis gaus didesnes pajamas.
Kita vertus, žmonės, kurie įgiję gerą išsilavinimą, bet neranda darbo, bus skatinami imtis savarankiškos veiklos ar verslo.
Tam turėtų padėti Mažųjų bendrijų įstatymas, leidžiantis imtis veiklos labai supaprastinta forma, be jokios biurokratijos. Kartu žmonės galės gauti dar ir pusės socialinės pašalpos dydžio išmokas. Be to, siekiame, kad žmogus blogiausiu atveju padirbėtų bent dalį metų, išsaugotų savivertę ir nesijaustų nereikalingas visuomenei.
– Kokius finansinius svertus ketinate pasitelkti, kad socialinę paramą gaunantys asmenys nesipriešintų daugiabučių namų atnaujinimui?
– Įstatymu numatoma žmonėms, kurie stabdys namų atnaujinimą, pirmus metus mokėti 50 proc. būsto šildymo kompensacijos, o vėliau ją nutraukti. Bet po 3 metų kompensacijų mokėjimas vėl būtų atnaujintas.
Manau, svarbiausia žmonėms gerai išaiškinti namų atnaujinimo naudą jiems patiems. Juk ir vėliau, kai atnaujinimo išlaidos bus padengtos, jie pigiau mokės už šildymą, pakils jų būsto vertė.
