Mano žodžius supratote teisingai – ponios Venckienės gerbėjus aš palyginau su stribais. Žmonėmis, kurie sėjo mirtį ir neapykantą. Jei kam nepatinka, galiu tuos patvorių veikėjus palyginti su viduramžių raganų medžiotojais. Arba vokiečių filmo „Eksperimentas“ dalyviais, kurie nužmogėjo per mokslinį tyrimą.
Kas sieja patvorinius ir sovietmečio budelius? Tamsybė. Tai giliai paslėpta žmogaus sudedamoji dalis. Glitus nervas, kurio nedidelis galiukas kyšo iš kiekvieno mūsų galvos. Jeigu leisime pačiupti už jo ir ištraukti į paviršių, tai į aplinką išvirs purviniausios mūsų mintys, silpnybės, riebiausias nevisavertiškumas.
Išlaisvinta tamsybė verčia mus nekęsti, netikėti, nemylėti, niekinti. Kartu – skatina smurtauti, tikėti sąmokslo teorijomis, kovoti prieš sistemą, garbinti galvažudžius ir menkystas.
Tokie žmogėdros kaip Josifas Stalinas ar Adolfas Hitleris paskui save tempė minias garbintojų ne todėl, kad jų idėjos buvo teisingos. Net ne todėl, kad jos buvo patrauklios – juk paskui juos sekę tamsuoliai net nesuprato tų idėjų. Tiesiog, Stalinas ir Hitleris laikė savo pasėkėjus už to kyšančio nervo. Jie išlaisvino žmonių tamsybę.
1940-1958 metais Lietuvoje siautėjo smurtas prieš protingesnius, turtingesnius, gražesnius žmones. Masinės žudynės ir trėmimai. Egzekucijas vykdę nevykėliai tai darė ne dėl idėjos. Pavergtos valstybės sistema buvo sunaikinta, todėl nužmogėjimas siautėjo netramdomas.
Nevykėlių aukomis tapo turtingiausi, sumaniausi ūkininkai, gražiausios merginos, protingiausi jaunuoliai, šviesiausi intelektualai, talentingiausi menininkai. Visi, kuriems kažkas kažko pavydėjo. Sugriuvus valstybės sistemai, nebeveikiant teisėsaugai, mirus sveikam protui, nevykėliai gavo progą išlieti visą savo tamsybę. Smurtu, kulkomis ar skundais.
Žmonės nesikeičia. Tokių tamsybės išlaisvinimo aktų mūsų istorijoje buvo daugybė. Ir bus dar ne vienas. Nes visada atsiranda nevykėlių, mažaraščių, kvailių, kurie nesugeba to kyšančio nervo galiuko laikyti tvirtai užspaudę.
Būtent tai ir sieja N. Venckienės gerbėjus su istorijos šiukšlėmis – išlaisvinta tamsybė. Išgalvota pedofilijos istorija buvo lubrikantas, kuris padėjo ištraukti iš žmonių galvų tą kyšantį nervą.
Aš kalbu ne apie tuos, kurie per daug nesigilindami trumpam įtikėjo pedofilijos istorija. Tokių žmonių problema – menkas išprusimas. Kalbu apie tuos, kurie stačia galva paniro į kovą su šėtonui dirbančia teisėsauga, žmones grobiančiu Valstybės saugumo departamentu, pedofilų klanui parsidavusiu politikos elitu. Į kovą už TIESĄ!
Kas tie žmonės, kurie aplink tvorą vedžiojo išprotėjusią minią? Į paraštes nustumti politikos nevykėliai, žinių ir protinių gebėjimų stokojantys visuomenininkai, savęs taip ir nerealizavę aktoriai, mažaraščiai žurnalistai, dėl sotesnio kąsnio seilę varvinantys televizijos laidų vedėjai.
Kas juos visus sieja? Tai, kad palyginti su kitais savo profesijų atstovais, jie yra menkesnių sugebėjimų, mažiau pasiekę, nieko įdomaus nesukūrę.
Nuo stribų tie nevykėliai skiriasi tik tuo, kad nesigriebė smurto. Tiksliau, skiriasi erdvė, kurioje jie veikė – nacių ir komunistų valstybėse nužmogėjimas buvo sistemos dalis, todėl nevykėliai galėjo elgtis kaip panorėję.
Todėl tie žmonės ir kovojo prieš valstybę ir valstybės institucijas. Jie intuityviai supranta - tokioje sistemoje, kokia, ačiū Dievui, veikia mūsų šalyje, jie yra pasmerkti likti paraštėse. Valstybės mechanizmas saugo žmones nuo tamsybės išlaisvinimo. Šitoje sistemoje kiekvienas atliekame kažkokią funkciją, o kartu - laikydamiesi taisyklių stengiamės pasiekti savo asmeninių tikslų. O nevykėliams tai yra per sunku, todėl jie nori sugriauti sistemą. Arba bent jau gyventi ją griaudami.
Aš labai džiaugiuosi, kad tądien, kai buvo svarstoma N. Venckienės teisinė neliečiamybė, absoliuti dauguma mūsų šalies politikų nepasidavė tamsuoliams. Tik keletas menkystų, kurie tiki, kad tai padės gauti politinės naudos. Džiaugiuosi, kad tądien Seimo balkone buvo tik saujelė N. Venckienės garbintojų. Jaunų žmonių tarp jų buvo vos keli.
Tai rodo, kad daugiau nei septynis dešimtmečius Lietuvoje tvyrojusi tamsa jau sklaidosi. Sveikas protas skina vieną pergalę po kitos. Socialiniuose tinkluose ir viešajame gyvenime vis aktyviau reiškiasi sveiko proto gynėjai. Tarp jų – daugybė jaunų žmonių.
Nors karas su nenugalabytais stribais iš pakaunės baigėsi, tačiau tuos pavargusius, piktus veidus mes dar pamatysime viešojoje erdvėje. Jie dalyvaus visuose mitinguose ir protestuose prieš sveiką protą. Jie kovos prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš dvigubą V, prieš gėjų partnerystės įteisinimą, prieš teisėsaugos sprendimus. Juos matysime visur, kur prasiverš tamsa.
