Girtuokliai ir vagys jau išvaryti
Šalia Kupiškio, Biliūnų kaime ūkininkaujantis Zigmantas Aleksandravičius gali kalbėti kone visomis temomis, paprašytas aprodo modernią šiuolaikinę techniką, bet sako, kad ne geležis, o žmogus yra svarbiausia.
Z. Aleksandravičiaus ūkyje dirba 12 samdomų žmonių, amžiaus vidurkis – 33 metai. Nustebus, kad paprastai dejuojama dėl darbininkų trūkumo, kupiškėnas tikina, jog tai netiesa.
„Darbininkų – sočiai, bet reikia vertinti žmogaus darbą, ir taip elgtis reikėjo visada. Dažnas stambesnis ūkininkas dar vis įsivaizduoja, kad jaunas žmogus dirbs kone už dyką. Žinau, yra tokių, kurie veža „pūslę“ kaip atlygį už darbą“, – kalbėjo kupiškėnas.
Z. Aleksandravičiui irgi yra tekę turėti reikalų su į alkoholį nespjaunančiais vyrais, bet paskutinį tokį išvarė prieš kelerius metus. „Bandėme jį traukti už ausų, bet pamatėme, jog beviltiška“, – paaiškino.
Ūkininkas prisipažino, kad yra griežtas ir netgi žiaurus vagims: tokį nutvėrus – be jokių pasiteisinimų kepurę ant galvos ir eik.
Vyrų buitis sutvarkyta
Savo darbininkus Z. Aleksandravičius vadina vaikais arba žentais. Dabar didelė problema – kad keturi jauni jo vyrai neturi antrųjų pusių.
Anot ūkininko, visi jie įsigiję namus, nusipirkę automobilius, susitvarkę buitį, kai kurie baigę mokslus. Bet koks gyvenimas vienam? Kaime buvo ir merginų, tačiau kol vaikinai dairėsi ir žioplinėjo, atvažiavo miesčionys, ir nuotakos išlėkė paskui juos.
„Paskelbkit aukcioną mūsų žentams. Šie vyrukai – superiniai“, – tikino pašnekovas.
Nesunku atspėti, kuriuose namuose gyvena Z. Aleksandravičiaus darbininkai – jų kiemuose suversti medeliai iš tvarkomų griovių. Už šią medieną vyrai nemokėjo nė vieno cento.
Kupiškėnas pasiryžo sutvarkyti 15 kilometrų griovių, turi 35 kilometrus. Per žiemą keturis mėnesius juose dirbo 7-8 žmonės, neidavo tik per pūgas. „Kruvinas darbas, grioviai buvo virtę ištisais miškais“, – kalbėjo ūkininkas.
Kita dalis medelių susmulkinama į vadinamuosius „čipsus“ ir vežama į Kupiškio katilinę.
Apmoka keliones darbininkams
Z. Aleksandravičius su darbininkais nuolat vyksta į parodas, lauko dienas. Dabar planuojama kelionė laivu į Švediją. Neseniai visi grįžo iš Paryžiaus. Kelionių išlaidas nuo pradinio iki paskutinio taško apmoka ūkininkas – darbininkams nereikia mokėti nei už lėktuvus, nei už viešbučius.
Kupiškėnas tikisi, kad ne už kalnų tas laikas, kai jo vyrai gaus europinius atlyginimus ir galės bei norės keliauti patys, nes jau bus pamatę pasaulio grožį ir įvertinę, kaip gera namuose.
Anot Z. Aleksandravičiaus, jei netaškysi pinigų, gali keliauti palyginti nebrangiai. Galima skristi pigesniu lėktuvu ir gyventi kuklesniame viešbutyje – juk jame praleidi tik kelias valandas, pietauti ne restorane, o nusipirkti maisto parduotuvėje. Jis pats keliauja nuolat.
Ūkininkas sakė norintis šiose kelionėse parodyti jauniems vyrams, kad kiekvienas renkasi likimą. „Elijiezaus laukuose, žiūrim, vaikšto sau žmogelis ištiesta ranka. Šalia – turtas ir prabanga, naujausi automobiliai, prašmatnios ponios. Ir Prancūzijoje gali gyventi kaip elgeta, ir Lietuvoje – turėti nuosavus namus, darbą“, – kalbėjo kupiškėnas.
Ant sienos kabo diržas
Važiuodamas per kaimą ūkininkas rodo alaus barą ir liūdnai sako, kad čia renkasi „turtingiausi“ žmonės – jau nuo pat ryto trypčioja nekantriai laukdami pardavėjos.
„Vailokai“ – taip jis vadina gyventojus, kurie nedirba, nesitvarko, nesirūpina vaikais.
„Iš dalies kalti esame ir mes patys, ir valdžia – užaugino tinginius, davė tokiems pašalpas. Įsivaizduokit, parduotuvėje kaimiečiai perka svogūnus. Jiems juk nereikia nieko“, – ir stebisi, ir apgailestauja Z. Aleksandravičius.
Anot ūkininko, kiekvienas normalus jaunas vyras nori turėti žmoną, vaikų. Juos reikia rengti, reikia namų, leisti į mokyklą. Namuose – šaldytuvo, lovos, televizoriaus... Kad tą turėtum, turi norėti dirbti. Tik „vailokai“ sau leidžia imti pašalpas ir jas pragerti.
Z. Aleksandravičiaus ūkyje tokie ilgai netvertų. Pasitarimų kambarėlyje, šalia diplomų ir padėkų, kabo ir dar viena „auklėjamoji“ priemonė – diržas.
„Už blogą elgesį simboliškai pasakome, keli – penki ar septyni – diržai priklauso“, – juokėsi šeimininkas.
Į laidotuves – tik su kostiumu
Z. Aleksandravičius šypsosi: „Negalvokite, kad aš jau toks geras – padėdamas įsikurti ar veždamas į keliones, turiu ir savo interesą. Mano kombainas, kurio pjaunamoji – nuo Kupiškio iki Karsakiškio (9 metrų ilgio), kainuoja milijoną 50 tūkstančių litų, o dirba vos mėnesį pusantro. Ar galiu jį patikėti bukam žmogui?“
Akiračio plėtimas ir asmenybės ugdymas, anot pašnekovo, – ilgas ir nuoseklus darbas. Kartais tenka griebtis ir griežtesnių priemonių. Pavyzdžiui, angare į akis krenta pavydėtina švara.
„Manot, lengva? Ne, nebuvo taip paprasta. Įvesti tvarką padėjo viena priemonė: numesi cigaretę – penki litai. Arba nuperku bilietus į koncertą – tingi, sako, neisiu, neįdomu. Gerai, kaip nori, bet neateisi – iš tavęs 200 litų. Kupiškyje išperku visą eilę – ir visi kaip žąsiokai sėdi“, – ugdymo subtilybėmis dalijosi kupiškėnas.
Į laidotuves atėjęs su striuke iki bambos, džinsuotas ir kedais apsiavęs jaunuolis buvo parvarytas namo persirengti – juk nesąs toks vargšas, kad neįpirktų kostiumo, dvejų marškinių ir dviejų kaklaraiščių.
Grįžo vaikai su šeimomis
Z. Aleksandravičius sako, kad kai kurie jo vyrai savo tėvų šeimose nebuvo mokyti nei elgtis, nei protauti. Bet jeigu yra noro ir yra kas pataria – tai tik laiko klausimas.
Kadaise būta nesusikalbėjimo ir su dabar drauge ūkininkaujančiu sūnumi Gediminu.
„Jei ūkis neturi paveldėtojo – jis yra kapeikinis. Kai tai supratau, pastūmėjau sūnų į mokslus ir laužiu grįžti su šeima“, – prisipažino kupiškėnas. Jis pasidžiaugė, jog dabar vienas kitą supranta iš pusės žodžio.
Iš Vilniaus grįžusi dukra Rasa kol kas augina vaiką, paskui tvarkys apskaitą.
„Dukra turėjo puikų, labai gerai apmokamą darbą, su žentu gyveno bute sostinėje. Kartą skambina, esą pašnekėti reikia... Sako – į kaimą norim, ūkininkausim. Žmona Irena – mūsų finansų ministrė, nuolat rėkianti: „Kur padėjot pinigus?“ – į ašaras, atseit perniek nueis visi mokslai“, – pasakojo ūkininkas.
Technika lyg iš fantastinio filmo
Z. Aleksandravičius šypsosi, kad žentui žemės ūkis iš pradžių buvęs visiškai neaiškus – manė, kad čia galima dirbti kaip kontoroje aštuonias valandas. Bet ūkyje labai pravertė jo šiuolaikinių technologijų išmanymas.
Pasitarusi šeima padarė visų laukų laboratorinius tyrimus, kiek tam tikrame plote yra mikroelementų, fosforo, azotų, kalio ir kt. ir dabar turi kokybinius žemėlapius.
„Artimiausiu metu įsigysime specialius prietaisus, valdomus kompiuteriais. Visa mūsų pagrindinė technika susijusi su kosmosu – užsideda palydovinės lėkštės. Mechanizatorius paspaus mygtuką ir ekrane matys lauko kontūrus bei nuorodas, kokiais intervalais purkšti chemiją. Dabar žmogelis kaip dirba – nuolat persisukęs atgal, o čia traktorių nustatys ir tas pats važiuos, darbininkas sėdės sau rankas sudėjęs“, – aiškino Z. Aleksandravičius.
Nauda bus akivaizdi: tai padės išsaugoti pasėlius. Dabar ir didelėmis pastangomis nepavyksta apskaičiuoti intervalų: kai kur pasėlių ruožai lieka visai nenupurkšti, o kai kur – dar blogiau – nudeginti.
Bus reguliuojamas ir trąšų kiekis: atskiriems plotams reikalingas skirtingas kiekis. Naujoji sistema automatiškai juos didins arba mažins pagal jau atliktus tyrimus.
Anot ūkininko, šie fantastinį filmą primenantys pasiekimai užsienyje nebėra jokia naujovė.
Žemę dirbti reikia laiku
Angaras technikai įrengtas senuose, dar nuo sovietmečio išlikusiuose pastatuose. Z. Aleksandravičius piktinosi, kad vienas iš neūkiškumo pavyzdžių – išdraskytos, po plytą ar po plokštę išnešiotos fermos, dirbtuvės, sandėliai.
„Reikėjo savininkams uždrausti juos niokoti. Juk likusius griuvėsius – betono krūvas – dar ir palaidoti reikės, o iš kur imti tam pinigų?“ – klausė ūkininkas. Jis pats, užuot išdraskęs sienas, pakeitė stogą, pataisė grindis, sudėjo langus.
Be vokiškos, olandiškos, amerikietiškos technikos, yra ir rusiškų traktorių ir sunkvežimių. Idėjų ūkininkui duoda parodos užsienyje. Iš vienos sugrįžęs nusipirko du karinius ištvermingus sunkvežimius.
„Šios mašinos kainavo labai pigiai, bet į juos sudėti patikimi varikliai. Naudojame tręšimui – skystos trąšos labai ėda metalą, todėl šiuolaikinės technikos būtų gaila“, – aiškino Z. Aleksandravičius.
Traktorių didžiuliais dvigubais ratais ūkininkas pirmą kartą išvydo Amerikoje. Kupiškėnas prisipažino, jei tuomet būtų kas pasakęs, kad lygiai toks atkeliaus į jo paties laukus, būtų tik pirštu ties smilkiniu pasukiojęs.
„Mažų žmonių svajonė – turėti ką nors didelio, bet šį 360 arklio jėgų gigantą įsigyti buvau priverstas – dabar žemės ūkyje būtina patikima, gera technika. Žemę reikia dirbti laiku, o ne tuomet, kai turi laiko. Tas pats padargas atlieka kelias funkcijas, pavyzdžiui, įdirba žemę, pasėja, voluoja“, – aiškino ūkininkas.
Dirbti nėra nuostolinga
Paklaustas, ar ūkininkų situacija tikrai tokia sudėtinga, kaip daugelis įpratę virkauti, Z. Aleksandravičius sakė, kad dejuoti – tai nacionalinis lietuvių bruožas. Kitas, anot pašnekovo, bijo pasidžiaugti, nes jaučiasi kaltas prieš tuos, kuriems nesiseka. Jam labai praverčia ir vadovaujant kolūkiui įgyta patirtis.
Kupiškėnas pasidžiaugė, kad kaime gyventi įdomu, o jei turi žinių ir noro – dirbti nėra nuostolinga. Labiausiai erzina kainų svyravimai. Gal atrodysią ir keistai, bet pakeltos grūdų kainos jiems nenaudingos, nes iš paskos brangsta trąšos, padargai, technika... Kitais metais nukritus grūdų kainoms, neatpinga niekas. Vien trąšų kasmet sunaudoja apie 2 tūkst. tonų.
Visas Z. Aleksandravičiaus valdomo ūkio plotas viršija 2 tūkst. hektarų. Buvo metas, kai žmonės patys siūlė pirkti, nes nebuvo kam tą žemę dirbti. Dabar nebesiplečia – nebeapžiotų.
Pasėlių nebedraudžia protestuodamas
Darbymečiu ūkininkas pats nuo ryto iki vakaro prabūna laukuose, žiūri, ar neserga augalai, ar neužpuolė kokie kenkėjai, ar pakankamai trąšų.
Iš rudens pasėta 1500 ha pasėlių – 650 ha rapso, likusi dalis – žieminiai kviečiai. Pavasaris vėluoja, bet Z. Aleksandravičius tikisi, kad didelių problemų neturės. Daug kas priklauso nuo Dievulio, todėl kasmet atšilus eina „pasikalbėti su laukais“.
Ūkininkauti jam prie širdies, nes nebūna dviejų vienodų dienų, vienodų metų. Yra buvę, kad darbus pradėjo kovo pačioje pradžioje, šiemet pavasaris gerokai pavėlavo, o derlių nuimti reikia kasmet tuo pačiu laiku.
Būta ir piktų gamtos išdaigų – dvejus metus paeiliui kruša sunaikino derlių, teko atsėti pasėlius. Pats atvedė vieną draudimo kompaniją į šalį, bet po nesėkmingų metų ši sukėlė kainas ir protestuodamas prieš tai Z. Aleksandravičius pasėlių nebedraudžia.
„Nesakau, kad tai gerai, bet ir su žemdirbiais reikia elgtis žmoniškai“, – paaiškino.
Akmenys – grožiui ir patogumui
Šalia technikos angaro įrengtos grūdų džiovyklos, valomosios. Teritorijoje iškasti septyni tvenkiniai, suverstos laukuose surinktų akmenų krūvos. Jie panaudojami ir suoleliams poilsio aikštelėse, aplinkai papuošti. Nuosavose žemėse iš akmenų nukloja keliukus.
Ant rutulio, kurie įrengiami vaikų aikštelėse, pritaisė uošvio nebenaudojamus plūgus. „Aparsime Žemės rutulį“, – jį rodydamas šypsojosi Z. Aleksandravičius.
Kasmet laukuose surenkama iki 500 tonų akmenų.
Į ūkį pasisvečiuoti ir pasidalinti patirtimi atvyksta žemdirbiai iš aplinkinių rajonų. Laisvai vokiškai kalbantis Z. Aleksandravičius sako mielai priimantis užsieniečius.
Tuo labiau kad parodyti gali ne tik šeimos ūkį, bet ir kaime įsigytą ir šiuolaikiškai sutvarkytą mokyklos pastatą. Į jį investuota 70 tūkst. litų, beliko apsiūti polistirolu ir nudažyti.
Čia renkasi moterys dainuoti, jaunimas – į sporto salę.
Su kitais ūkininkais ir vienu verslininku susimetė pinigų ir į susitikimus kviečia įdomius žmones, atlikėjus.
