„Gal tada parduokime jiems ir bažnyčias, juk jų irgi neišsiveš, o jei būsime geri ir paklusnūs, galbūt leis į jas užsukti ir mūsų tautiečiams?“, - juokauja ūkininkas iš Kupiškio apylinkių.
„Dar mums nuolat primenama, kad stodami į ES mes pasižadėjome parduoti užsieniečiams žemę, todėl turime sąžiningai vykdyti savo pažadus, nes, anot jų, kapitalas turi laisvai judėti iš vienos ES šalies į kitą ir apribojimų negali būti.
Pasiūlyčiau tokiems ekspertams, taip garsiai šitai teigiantiems, pabandyti nusipirkti nors vieną arą žemės, pavyzdžiui, kad ir Austrijoje, Norvegijoje ar Šveicarijoje. Esu tikras, kad jų lauktų didžiulis nusivylimas, nes taip laisvai niekas tuose kraštuose žemės nepardavinėja. Pirmiausia privaloma įrodyti, iš kur gauti pinigai, o tada prasideda įvairūs apribojimai: reikia gauti vietos savivaldos organų leidimą, dar daugiau, tam turi pritarti vietos gyventojų bendruomenė ar regiono ūkininkų organizacija. Ir dar ne viskas, įsigijus žemę, privalu gyventi toje teritorijoje ir tą žemę dirbti“, - aiškina Z. Aleksandravičius.
Anot jo, žemėtvarkininkai teigia, kad užsieniečiai yra supirkę įvairiais neteisėtais būdais iki 20 proc. Lietuvos žemės ir laukia valandos „X“ , kada galės savo neteisėtus sandorius paversti teisėtais ir iš to užsidirbti stirtas eurų. „Jie niekad negalvojo ir negalvoja dirbti Lietuvos žemės. Jiems viso labo tai tik eilinis bizniukas“, - teigia ūkininkas.
„Panagrinėkime trumpai, kaip jie tai darė prieš 10-15 metų ir tebedaro dabar. Manau, kad pats sąžiningiausias užsieniečių žemės įsigijimo atvejis yra toks, kai jis, būdamas pats ūkininkas, matydamas milžiniškus kainų skirtumus tarp Lietuvos ir senųjų ES šalių, pamilsta lietuvaitę, ją veda, susilaukia vaikų ir kuriasi Lietuvos kaime. Dažniausiai tai būna jauni žmonės. Valio jiems. Tokiu atveju pasisekė visiems, Lietuvai ir lietuvaitei. Negirdėjau, kad kas nors tokiais atvejais piktintųsi, reikštų nepasitenkinimą. Bet tokių atvejų vienetai", - pastebi ūkininkas.
Būdų parduoti žemę užsieniečiams - gausybė
"Priklausau „Rotary“ klubui, kuris bendrauja su kitų ES šalių „Rotary“ klubais, todėl dažnai svečiuojamės vieni pas kitus, šnekamės, diskutuojame. Vieno vakaro metu prie manęs prisėdo vienas brolis (taip save vadina rotariečiai visame pasaulyje) ir, sužinojęs, kad esu ūkininkas, kalbą pasuko apie Lietuvos žemę.
Pasirodo, jis prekiauja nekilnojamuoju turtu visame pasaulyje ir labai norėtų įsigyti keliolika tūkstančių hektarų ariamos žemės Lietuvoje.
Aš jam labai atsargiai ir iš tolo pradedu aiškinti, kad Lietuvoje užsieniečiai iki 2014 m. gegužės 1 d. negali įsigyti žemės, tai draudžia Lietuvos įstatymai. Jis tik nusišypsojo, palingavo galvą ir pasakė: „Esat naivūs žmonės, tie jūsų įstatymai vaikiški“, jie jau beturį įsigiję nemažus plotus Lietuvoje. Po kelių taurių vyno mano pašnekovas atskleidė, kaip jis ir kiti užsieniečiai sėkmingai, be didesnių pastangų apeina „griežtus“ Lietuvos įstatymus.
Pašnekovas paklausė manęs, ar aš esu girdėjęs, kad kas pasaulyje pirktų numirėlį? Net prasižiojau iš nuostabos. Kaip tai? Ogi paprastai. Pasirodo, kad pats greičiausias būdas įsigyti Lietuvos žemės yra įsigyti jau nebeveikiančią, “numirusią” žemės ūkio bendrovę, ir iškart įgyti teisę nevaržomai, oficialiai nusipirkti 500 ha žemės. Ir tokių bendrovių gali pirkti, kiek širdelė geidžia, netrukdomai. Nei kas klausia, iš kur pinigų ėmei, nei ką su ta žeme veiksi. Nei gyvent tos bendrovės teritorijoj reikia.
Kitas būdas - vekseliai. Užsieniečiai įsigyja vekselių, o jų pagalbininkas iš specialiosios nekilnojamojo turto bendrovės už juos nuperka žemės. Kai baigsis pereinamasis laikotarpis, beliks žemę perrašyti vekselio išrašytojui.
Dar vienas būdas - pasirašyti specialią sutartį. Tam, sakė, nereikia jokių notarų. Sutartį pasirašo žemę norįs pirkti užsienietis ir, suprantama, jos supirkimu besirūpinąs bendrovės vadovas. Pagal tokią sutartį tarpininko vaidmenį atliekąs lietuvis įsipareigoja vėliau, kai bus galima įstatymiškai, žemę perleisti užsieniečiui.
Kitas būdas - įsigyti žemės Lietuvos piliečio vardu. Užsieniečio surastas lietuvis (tiksliau, jį suranda žemių supirkimu besirūpinąs tarpininkas) savo vardu nuperka atitinkamą žemės plotą. Kad būtų patikimiau, užsienietis iš tariamo naujojo žemės savininko paima paskolos raštelį, kad šis žmogus, neva skolingas jam žemės vertės sumą. Jei lietuvis sumanytų žemės neperrašyti, iš jo būtų galima pareikalauti susigrąžinti tariamą skolą. Pašnekovas neslėpė, kad užsienio žemės pirkliai jam už surastą ir nupirktą žemę moka 10 proc. jos vertės.
Manau, kad tokių ir panašių būdų yra gausybė, ar tai rūpi mūsų valdininkams, įvairioms specialiosioms tarnyboms? Nė kiek. Lietuvos žeme jau prekiaujama atvirai aukcionuose“, - tikina Z. Aleksandravičius.
Jis sako, kad mintimis dažnai nuklysta į praeitį, pavarto seną spaudą, paskaito, kas buvo rašoma prieš 10-15 metų. Ūkininkas apgailestauja, kad Lietuvos kaime labai sumažėjo drąsių, nebijančių pasakyti savo nuomonę, iškilių asmenybių. „Jie buvo tikri žemdirbiai - politikai. Deja, dauguma jų jau iškeliavę Anapilin. Kaip šiandiena trūksta įžvalgių akademiko A. Būdvyčio, buvusių Seimo narių A. Ražausko, A. Giedraičio, V. Velikonio minčių, perspėjimų. Visada man pavyzdžiu liks amžinybėn išėjęs profesorius Antanas Stancevičius“, - teigia ūkininkas.
Pasak jo, kas dabar vyksta, profesorius numatė prieš 10-12 metų. „Štai kelios jo mintys: „Valstybė neturi stovėti nuošalyje, kai vyksta neaiškaus gaivalo vykdomas plataus mąsto Lietuvos žemės grobimas. Kuo taps kaimo žmogus be žemės? Nieko nedelsiant reikia įvykdyti tai, kas buvo įrašyta 1993 m. nacionalinėje žemės ūkio plėtojimo programoje. Tada sumažėtų galimybė spekuliuoti žeme. Žemę gautų tie, kas ją dirba... Vadinasi, kol išsivystys kitos su žemės ūkio gamyba nesusijusios pramonės šakos ir išaugs paslaugų sfera, mūsų žemės ūkiui teks labai svarbus vaidmuo, aprūpinant Lietuvos gyventojus ne tik maistu, bet ir darbo vietomis...
Iki tol, kol naujieji perdirbamosios žemės ūkio produkcijos pramonės ir maisto produktų prekybos įmonių savininkai neperaugo į monopolininkus, jie žeme nesidomėjo.
Tačiau tai nereiškia, jog sėkmingo fabrikų privatizavimo paskatinti perdirbėjai, prekybininkai ir šiaip visokio plauko komersantai nesitaikė į žemę. Jiems buvo svarbu, kad tam tikrą laiką stambių ir vidutinių šeimos ūkių kūrimuisi nebūtų palankių sąlygų ir kad, kol jie nesustiprins savo finansinės padėties, nesusiformuotų stiprus pasiturinčių ūkininkų sluoksnis.
Komercinės struktūros ėmėsi savo kapitalą investuoti į žemę, kad galėtų prieiti prie ES paramos fondų arba kad vėliau žemę pelningai pardavinėtų. Mums reikia kaimo, o jame tokių žmonių, kuriems ūkininkavimas yra ir verslas ir gyvenimo būdas. Tokie ūkiai turi sudaryti mūsų ūkininkavimo pamatą. Tai visų Lietuvos žemdirbių stuburas, palaikantis kaimą nuo subyrėjimo.“
Išsakyta esmė, o ką mes turime šiandien? Ką šneka žemdirbių vedliai, kokios jų mintys?“, - klausia Z. Aleksandravičius.
„Neseniai teko dalyvauti viename susirinkime. Ir ką aš ten išgirdau? Vienas Žemaitijos ūkininkų vedlys aiškina, kad reikia Lietuvoje kuo daugiau stambių ūkių po 40, po 50 ar 80 tūkst. ha., taip būsią geriau visiems. Tuoj paskaičiavau, kad visam Kupiškio rajonui užtektų dviejų, didesniuose rajonuose - 3 ar 4 gaspadorių. Visai Lietuvai užtektų 120-150. Ir viskas? O kaip ateis į kaimą jauni ūkininkai, jauni žmonės? Ar jiems teks tik samdinių likimas? Atsakymas paprastas. Jaunieji neturėtų jokių šansų įsikurti.
Pagalvojau, jei tų rajonų ūkininkai sužinotų, ką kalba ir galvoja jų vadovai, labai abejoju, ar negautų jie į kailį ir kažin ar nereiktų išsigabenti iš to krašto“, - mintis dėsto ūkininkas ir prisipažįsta, kad su pavydu žiūri į Vengrijos žemdirbius, nes jų parlamentarai išdrįso paprieštarauti Briuseliui ir neleido bet kam ir bet kaip laisvai prekiauti Vengrijos žeme.
Z. Aleksandravičius priduria, kad ES senbuvių ūkininkai vis dar gauna didesnes išmokas negu žemdirbiai iš ES naujokių. Jis remiasi žemės ūkio eurokomisaro Daciano Cioloso pokalbį su lenkų ūkininkais, kur nuskambėjo žodžiai, jog nerealu tikėtis, kad naujųjų ES šalių žemdirbiai gaus tokio dydžio išmokas, kokias gauna ES senbuvių šalių ūkininkai.
Lietuvoje jau įsivyravo žemės rinkos oligarchai?
Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Eugenijus Gentvilas atrėžia, kad už pseudopatriotinių siekių drausti parduoti žemę užsieniečiams slypi Lietuvos žmonių skurdinimas. Pasak jo, kad dėl šio draudimo Lietuvos žemės rinkoje atsirado oligarchai. E. Gentvilo teigimu, vietiniai žemės ūkio oligarchai atsirado dėl to, kad buvo uždrausta ateiti kokiam nors kitam kapitalui: „Tai lietuviškas kapitalas labai pigiai susipirko“.
Liberalų sąjūdžio frakcija neigiamai vertina tai, kad Seimas pritarė iniciatyvai siekti dar vieno žemės pardavimo užsieniečiams draudimo laikotarpio pratęsimo. Tai užkirstų galimybę žemės sklypų savininkams Lietuvoje brangiau parduoti savo turtą, užtrauktų Lietuvai Europos Sąjungos sankcijas.
Liberalų sąjūdžio frakcijos narys E. Gentvilas sako, kad rezervai pratęsti žemės pardavimo užsieniečiams draudimą jau yra išnaudoti – 7 metus galiojęs draudimas vieną kartą jau buvo pratęstas trejų metų laikotarpiui, iki 2014 m. gegužės mėnesio.
„Reikėtų tiesiai šviesiai pasakyti, kas slypi už pseudopatriotinių norų pratęsti draudimus – tai yra siekis, kad žemės sklypų savininkai ir toliau neturėtų pasirinkimo bei žemę pardavinėtų pusvelčiui asmenims, susijusiems su stambiaisiais žemvaldžiais. Dėl apribotos žemės pardavimo rinkos Lietuvos žmonės per pastaruosius dešimt metų jau buvo nuskurdinti. Dabar norima tą nuskurdinimą dar kartą legalizuoti“, – sakė Liberalų sąjūdžio frakcijos narys E. Gentvilas.
Liberalai atkreipia dėmesį, kad Žemės ūkio ministerijos Žemės politikos departamento vadovai neseniai pripažino, kad nutolinti sprendimą ir antrą kartą pratęsti žemės pardavimo užsieniečiams draudimo laikotarpį yra neįmanoma.
Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, 2001-2012 m. Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas siekia 1,86 milijono hektarų. Didelę dalį žemės įsigijo 10 didžiausių Lietuvos kapitalo bendrovių, kurios 2011 m. valdė daugiau nei 100 tūkst. hektarų žemės.
Liberalų sąjūdžio frakcijai nepriimtini nauji siūlymai Vyriausybei inicijuoti atnaujinti derybas su Europos Sąjungos (ES) institucijomis dėl žemės pardavimo bendrijos piliečiams pereinamojo laikotarpio pratęsimo iki bus suvienodintos tiesioginės išmokos visų ES valstybių narių žemdirbiams.
