Dabartiniai valdantieji dar visai neseniai iš opozicijos apkasų smarkiai pliekė visus ankstesnio švietimo ir mokslo ministro liberalo G. Steponavičiaus sumanymus, bet naujoji Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė apie permainas kalba jau labai atsargiai.
Ministras D. Pavalkis žada nieko neardyti dėl paties ardymo ir netgi pareiškė, kad ankstesnės valdžios vykdyta švietimo reforma turi ne tik minusų, bet ir pliusų. Esą bus tik atsisakoma perdėto G. Steponavičiaus diegto aukštojo mokslo sistemos liberalizmo.
Bene svarbiausia šių metų naujovė – būsimiesiems pirmakursiams nuo 13 iki 19 padidintas universitetinių studijų krypčių skaičius.
Tai padaryta todėl, kad ėmė trūkti kai kurių sričių specialistų – technologų, inžinierių, agronomų, policininkų. Jaunimas nenoriai rinkosi šias specialybes, o padidinus studijų krypčių skaičių bus lengviau gauti valstybės finansavimą mokytis reikalingų, bet nepopuliarių profesijų.
Bet neaišku, kas bus keičiama ateityje. Tiesa, švietimo ir mokslo ministras užsiminė, kad ir Lietuvoje gal vertėtų išbandyti ES sparčiai populiarėjančio vadinamojo modulinio mokymo sistemą.
Pagal šią sistemą studentai iš pradžių įgyja platesnio profilio išsilavinimą, pavyzdžiui, inžinieriaus, ir tik paskutiniuose kursuose specializuojasi siauriau. Manoma, kad taip parengti specialistai gali greičiau prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių.
Bet modulinį mokymą gali diegti ir pačios aukštosios mokyklos.
Valdžios lemiami kiekybiniai aukštojo mokslo parametrai šįmet beveik nesikeičia. Studijuoti nemokamai šiemet iš viso galės 15,8 tūkst. pirmakursių – maždaug 1,5 tūkst. mažiau nei pernai. Bet ir brandos egzaminus laikys tik apie 40 tūkst. abiturientų – 5 tūkst. mažiau nei pernai.
Vadinasi, valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius susitraukia net truputį menkiau, nei mažėja pačių abiturientų, todėl jų konkurencija bent jau neišaugs.
Nors valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius mažinamas beveik 10 proc., tikslinės studijos gerokai plečiamos – jų vietų skaičius padidės nuo 166 iki 400.
Tai dar vienas būdas kompensuoti atsivėrusį nepopuliarių profesijų specialistų trūkumą.
Bet Lietuvos aukštasis mokslas niekuomet neatrodė prastai dėl kiekybinių rodiklių. Priešingai, nesiliauja diskusijos, kad mūsų šalyje per daug studijuojančių aukštosiose mokyklose.
Lietuva pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusį žmonių skaičių – viena pirmaujančių ES. Antai pernai 30–34 metų grupėje net 48,7 proc. žmonių turėjo aukštąjį išsilavinimą.
Didžiulis aukštuosius mokslus baigusių žmonių rodiklis būtų tiktai privalumas, net jei ir daug jų nedirba pagal specialybę.
Krizė parodė, kad aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės rečiau praranda darbą, greičiau įsidarbina, mažesnė jų dalis tampa bedarbiais.
Tik kyla klausimas, ar ne per didelė prabanga neturtingai šaliai biudžeto sąskaita rengti galybę specialistų, vėliau praktiškai nepritaikančių savo žinių ar emigruojančių į užsienį. Juk vieno aukštąjį mokslą įgijusio žmogaus, įskaitant vidurinį išsilavinimą, mokymas valstybei atsieina apie 100 tūkst. litų.
Tačiau gausios studentų armijos išlaikymo finansinė našta – ne pati didžiausia šalies aukštojo mokslo problema. Juk pusė ar net dar daugiau studentų mokosi savo sąskaita.
Blogiausia, kad durys į aukštąsias mokyklas atveriamos net ir itin prastai vidurinėse mokyklose besimokiusiam jaunimui.
Norint pakliūti į valstybės finansuojamas studijų vietas dar reikia pastangų. Stojant į jas tenka įveikti priėmimo kartelę, nors ir ne į visas specialybes ji aukštai pakeliama – nuo daugiau nei 19 balų (iš 20,6 galimo), pavyzdžiui, renkantis medicinos studijas, iki vos 13 balų kai kuriose fizinių, technologinių ar socialinių mokslų programose.
O į mokamas ne itin populiarių specialybių studijų vietas, kaip kalba patys švietimo specialistai, kai kurios aukštosios mokyklos esą priima ir visiškus beraščius, kurių balai tokie žemi, kad ši informacija net slepiama. Tokiais atvejais svarbu, kad tik studentas susimokėtų už mokslą. Ir nebaigti tokių studijų įmanoma vieninteliu būdu – nesumokant už jas.
Aišku, tai kompromituoja visą Lietuvos aukštąjį mokslą. Atsirado net perspėjimų, kad jei padėtis negerės, Vakarų šalys gali atsisakyti pripažinti Lietuvos diplomus.
Kol kas užsienio ekspertai mūsų aukštojo mokslo lygį vertina kaip vidutinį. Bet pats švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis pripažįsta, kad yra daugybė beviltiškų studijų programų, kurias reikėtų jungti ir sutelkti geriausią mokymo bazę turinčiuose universitetuose.
Tam reikia nemažai politinės valios, nes vos pamėginus likviduoti net ne kurią nors aukštąją mokyklą, o bent dalį jos studijų programų, tuoj atsiranda įtakingų užtarėjų. Matyt, todėl pastaruoju metu dėl esminių trūkumų neakredituota vos 3 proc. studijų programų.
Taigi kol kas daugeliu atvejų laimi kiemo interesus ginantys lobistai, o ne aukštojo mokslo ateitį modeliuojantys strategai.
