Apie šiųmetes naujoves, kurias verta žinoti stojantiesiems, apie įvairių pakopų studijų kokybę ir prioritetus renkantis specialybę – pokalbis su profesoriumi D. Pavalkiu.
– Pabrėžiate, kad aukštosios mokyklos turi rengti tokius specialistus, kokių reikia darbo rinkai, o ne ko nori jos pačios. Ar šiemet priėmimas vyks labiau atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius? Kokios naujovės laukia stojančiųjų į aukštąsias mokyklas?
– Gera naujiena ta, kad šiemet stojančiųjų iš vėžių neišmuš netikėtos pertvarkos. Turiu pripažinti, kad ankstesnės valdžios vykdyta švietimo reforma turi ne tik minusų, bet ir pliusų. O mūsų Vyriausybės bendra nuostata – neardyti ko nors vien tik dėl paties ardymo.
Esu medikas, tad žinau, kad prieš priimant sprendimą būtina atlikti visus tyrimus ir nustatyti diagnozę. O per šimtą dienų neįmanoma detaliai diagnozuoti visos švietimo sistemos problemų, todėl nepuolėme visko strimgalviais keisti.
Norėjome kuo skubiau spręsti įsisenėjusią, akivaizdžią ir daugelyje susitikimų su rinkėjais išsakytą problemą: dėl liberalaus studijų krepšelių paskirstymo šalies ūkiui trūksta kai kurių sričių specialistų. Pavyzdžiui, technologų, inžinierių, agronomų, policininkų. Todėl padidinome studijų krypčių skaičių stojant į universitetus.
Būsimieji pirmakursiai galės pretenduoti nebe į trylika, o į devyniolika universitetinių studijų krypčių. Stojantiesiems į mano minėtas specialybes bus lengviau gauti valstybės finansavimą nei iki šiol.
Ateityje prieš imdamiesi ką nors keisti atsižvelgsime į statistiką ir mokslo tyrimus. Privalėsime išsiaiškinti, ką kolegijas ir universitetus baigusieji veikia toliau, kiek jų įsidarbina, ar dirba pagal įgytą specialybę.
Tai jau svarstėme Vyriausybės pasitarime, sudarėme bendrą Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio ir Švietimo ir mokslo ministerijų atstovų darbo grupę, kuri domėsis ir vėliau pateiks informaciją, ką mūsų švietimo sistema ruošia Lietuvai. Turime užtikrinti kokybiškas aukštojo mokslo paslaugas.
Europos Sąjungoje (ES) irgi daug jaunimo panašiai renkasi specialybes, o vėliau tampa bedarbiais. Todėl dabar sparčiai populiarėja vadinamasis modulinis mokymasis. Galvojame, kad ir mums verta išbandyti tokią mokymosi sistemą.
Pavyzdžiui, žmogus studijuotų ne kokią nors lengvojo automobilio dešiniojo rato inžineriją, o tiesiog inžineriją. Ir tik paskutiniuose kursuose pasirinktų siaurą specializaciją. Baigdamas studijas jis jau galėtų realiai įvertinti darbo rinką ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse ir tada nuspręsti, ką toliau mokytis jam naudingiausia.
Manau, tokia mokymo sistema labai palengvintų absolventų darbo paieškas.
– Šiuo metu Lietuvoje veikia 47 aukštosios mokyklos. Daugoka?
– Kiekybė studijų srityje yra daugiau nei pakankama, daug mokyklų, daug studijų programų – dalis jų labai panašios.
Gali būti, kad kai kurioms studijų programoms teks jungtis, telktis tam tikrose geriausiai pritaikytą bazę turinčiose mokyklose. Pasaulyje atsiranda ir kitokių studijų variantų. ES, Amerikoje ir ypač Azijoje dabar daug diskutuojama apie internetinį mokymąsi. Tokias studijas siūlančių universitetų sąrašuose – per 300 tūkst. studentų.
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu viename oficialių susitikimų Europos Komisijos esame paprašyti įvertinti tokių studijų perspektyvas bei efektyvumą. Yra net prognozuojama, kad Europoje gali likti apie 50 universitetų.
Žinoma, kai kurių specialybių neįmanoma įgyti be praktikos – tai ir fizikai, chemikai, kuriems reikia laboratorijų, būsimieji medikai neišsivers be ligoninių, o sportininkai – be stadionų. Bet tai tik ateitis, kuri priklausys nuo pasaulinių aukštojo mokslo tendencijų.
Šiandien Lietuvoje svarstoma, kad turime per daug studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose. Lietuvoje 30–34 metų grupėje aukštąjį išsilavinimą 2012 m. buvo įgiję 48,7 proc. žmonių. Tai vienas didžiausių rodiklių ES. Tačiau statistika skelbia, kad tie, kurie baigė aukštąjį mokslą, mažiau nukentėjo nuo krizės, jie dažniau buvo palikti darbo vietose ir nedarbo lygis tarp jų mažiausias, palyginti su kitomis socialinėmis grupėmis.
Todėl negalime sakyti, kad yra blogai, jog turime tiek daug išsilavinusių žmonių. Juk ir ES siekia, kad iki 2020-ųjų 40 procentų 30–34 metų žmonių būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą. O mes tai jau pasiekėme.
– Matyt, niekas nedrįs ginčytis, kad išsilavinimas – vertybė. Tačiau ką galite pasakyti apie Lietuvoje suteikiamo aukštojo mokslo studijų kokybę?
– Aukštojo mokslo ir visos švietimo sistemos kokybės kontrolė – tai problema, kuri Vyriausybės programoje įrašyta pirmoji.
Manau, mano pirmtakas viską buvo paleidęs pernelyg liberaliai. Buvusios valdžios priimtas Mokslo ir studijų įstatymas nefiksavo stojamojo žemiausio pereinamojo balo.
Nepritariu, kad studijuoti aukštojoje mokykloje gali kiekvienas, kuris turi pinigų susimokėti už mokslą. Dabar teisę studijuoti turi net tie, kurie vos įstengė pabaigti vidurinę mokyklą. Tai nenormalu. Manau, kad įstatymas turėtų įpareigoti universitetus nusistatyti tam tikrą priėmimo kartelę. Sakote, žmogus gali rinktis kokias nori studijas?
Žinoma, bet nuo šiol valstybė finansuos tik tas disciplinas, kurių reikia valstybei.
Kvailokai atrodo, kai žmonės už valstybės pinigus studijuoja socialinius, humanitarinius mokslus, o norintys tapti slaugytojais, policininkais turi patys susimokėti. Neturi taip būti.
– Į universitetus ir kolegijas įstoja dauguma abiturientų. Ar ne pernelyg nuvertinamas profesinis mokymas?
– Taip, profesinis mokymas Lietuvoje nepelnytai nuvertinamas. Visiškai priešingai yra Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje. Ten labai populiaru vidurinį išsilavinimą įgyti kartu su kokia nors profesija. Tai didina galimybę vėliau susirasti darbą, bet ir neatima teisės toliau tęsti studijas.
ES skatina finansuoti įvairius pameistrystės projektus. Tiesa, Lietuvoje stengiamasi profesinėms mokykloms supirkti daugybę aparatūros, naujos technikos. Bet manau, kad jų bazė nepakankamai panaudojama.
Kur kas racionaliau tvarkosi mano minėtos šalys – profesinėse mokyklose ten mokomasi teorijos, o praktika vyksta gamyklose, kur stovi naujos staklės ir veikia nauja aparatūra.
Gal ir mums vertėtų investuoti ne į profesinių mokyklų infrastruktūros plėtrą, kaip buvo madinga iki šiol, o skirti lėšų gamykloms, kurios augintųsi sau gerą pamainą. Šiuos klausimus ateityje dar svarstysime.
– Kone prieš dvidešimtį metų aukštasis mokslas buvo nuvertintas, greitai ir lengvai uždirbami pinigai daugeliui jaunų žmonių iškreipė supratimą apie išsilavinimą. Ar šiandien mokytis madinga?
– Jaunimui noriu palinkėti, kad būtinai mokytųsi. Juk to, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.
Šiandien jaunimo požiūris į ateitį keičiasi. Jie nori žinoti, ką verta mokytis, kad vėliau galėtų siekti karjeros aukštumų ir gerai uždirbtų. Taip mąstyti nėra blogai. Bet be žinių ir be mokslo nieko nebus.
Man džiugu, kad mokytis šiandien madinga.
