Mirties kultas lietuviui visuomet buvo svarbus, o sielvartas – neatsiejamas pasaulio suvokimo palydovas. Per didelius vargus paskutiniai iš Europos tautų priėmę krikštą ir pagal naują tikėjimą perrašę savo santykius su senaisiais dievais, jie ir toliau meldėsi deivės Laimos seseriai – Giltinei.
Tą labai seną, nuolankią ir kartu atkaklią maldą gali matyti įsirėžusią į pagyvenusių moterų siluetus, palinkusius virš išpuoselėtų, bet vis tvarkomų kapų saulėtą rytą. Ją gali perskaityti ir ant antkapių, kur vyrą jau palaidosi žmona akmentašiui nurodžiusi šalia velionio rekvizitų išskaptuoti ir jos pačios vardą, gimimo bei mirties datą. Tiesa, be dviejų paskutinių skaitmenų: 19..
Amžius jau naujas, skaičiai kiti, o žmogus vis dar vaikšto žeme. Ir visą tą laiką galvoja apie Laimos seserį. „Žinai, Onutė taip gražiai pasilaidojo, o kas galėjo pagalvoti, atrodė visai vargšė“, - kaimo kapinėse nugirdęs pokalbio nutrupą gali drąsiai lažintis: bent viena iš tų moterėlių palėpėje turi paruoštą karstą ir įkapes. Gražiam pasilaidojimui.
Dabar daugelis kaimiečių jau įsikūrę didmiesčiuose, neturi nei karstų, nei palėpių jiems laikyti, tačiau santykis su mirties protokolais – sodrus, turiningas, begalinis. Tad ir liguisto ilgesio Giltinės istorijoms nenustelbs nei sekso skandalai, nei finansų krizės, nei kokie chorų karai.
Prieš dvi savaites rašiau apie pavasario suteikiamą jėgą palūžusioms sieloms, kurios tamsią ir šaltą žiemą tiesiog neturi jėgų susinaikinimo aktui. Bundanti gamta, cheminiai procesai ląstelėse vienišoms ir nelaimingoms būtybėms neša ne atgimimą, o pabaigą.
Garsaus aktoriaus savižudybė patvirtino ne tik įžvalgas apie pavasarinės depresijos pavojus ir chroniškas visuomenės ligas. Kaip sakė F. Nietzsche, kas gali sukelti didesnį skausmą nei tas, kurį patiriame matydami, kaip išskirtinis žmogus išsimuša iš vėžių ir išsigimsta. Šis įvykis įelektrino žmones, priminė jų pačių laikinumą ir ne vieną jautresnį panardino į juodą melancholiją. Psichologai paragino žiniasklaidą „neeskaluoti įvykio“, atsirado ir tokių, kurie nusivylimą bei ūmų įniršį nukreipė į žurnalistus.
Panašiai kaip smalsuoliai tragiškos avarijos vietoje, kurie ištempę kaklus varvina seilę, bet užpuola TV operatorių, jie vis skaitė, žiūrėjo, rašė komentarus internete, o paskui tarsi kamuojami pagirių užsirūstino dėl neigiamos informacijos srauto.
Galima liūdėti, niršti ir kaltinanti. Arba ignoruoti. Niekas nepasikeis. Pasaulis, kuriame gyvename, veikia pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį – ne tik ekonomikoje. Radosi paklausa, buvo ir pasiūla. Juolab, tokio lankytojų antplūdžio Lietuvos naujienų portalai dar nebuvo regėję. Žmonėms rūpėjo visos detalės, o visas kitas naujienas jie tiesiog ignoravo. Tą juodąjį balandžio ketvirtadienį tik retą būtų sudominusi net ir žinia apie Marse aptiktą gyvybę. Kam rūpi ta gyvybė, kai čia pat – tokia įdomi Mirtis?
Savižudybės – kraštutinis ir baigiamas sergančios sielos veiksmo aktas. Tačiau aktoriaus mirtis ir jos sukeltas erzelis atskleidė dar vieną niūrų Lietuvos puslapį: sielos ligomis mūsų šalyje serga gerokai daugiau žmonių, nei kas nors iki šiol sapnavo baisiausiuose košmaruose.
Esame palikuonys tų, kuriuose kaip kokį beglobį vaiką, kai kas labai ilgai vedžiojo už rankos, o paskui paliko. Kadaise – Bažnyčia, kurios moralinės dogmos ir etiniai mokymai jau mažai nerūpi, paskui – okupanto valdžia, kuri piliečius aprūpindavo „orumą garantuojančiu minimumu“, bet palikdavo mažai vietos žemiškiems gundymams.
Paskui globėjų ranka dingo. Atėjo metas gyventi savo galva: stumdytis alkūnėmis, mokytis kapitalizmo, kovoti už būvį. Viskas pasikeitė, bet tik dalis išmoko gyventi pagal naujas taisykles. Kiti vis ilgisi valdžios, kuri viską išspręs.
Gerbiamieji, jūsų bėdų ji neišspręs, savimi teks rūpintis patiems. Todėl kasdien valykitės dantis, prauskitės ir dažniau kalbėkitės su žmonėmis. O pastebėję keistą besikartojantį draugo elgesį subtiliai patarkite kreiptis į specialistą. Tai nėra gėdinga ar smerktina. Pradėkite nuo savęs, nes kitaip Lietuva dar ilgai garsės kaip depresuojančių alkoholikų ir savižudžių tauta.
