Ir Lietuvos politikai, kai tik vyksta koks didelis futbolo renginys: Europos, pasaulio futbolo čempionatai demonstruoja savo meilę šiai sporto šakai, kuri visame pasaulyje yra sportas Nr. 1. Apsirengia garsių futbolo rinktinių marškinėliais, kalba apie savo simpatijas vienos ar kitos šalies komandai, užmiršdami, kad tokio pat dėmesio Lietuvos futbolui labai trūksta.
Prisipažinsiu ir man futbolas, nors gyvenu ir krepšinio šalyje, yra labiausiai mėgstama sporto šaka. Galbūt todėl ir sėdau rašyti šį straipsnį, nes visą laiką suku galvą, o kodėl futbolas Lietuvoje negali atsidurti, jeigu ne krepšinio lygyje, tai bent jau ne visiškos podukros vietoje.
Žinau, kad tik prabilus apie tai, tuoj pat išgirsime futbolo versle, negaliu pasakyti, kad tik sporte, besisukančių asmenų žodžius: duokite pinigų, kaip krepšiniui ir viskas bus gerai. Dar primins ir garbingus Vilniaus „ Žalgirio“ futbolo komandos laikus, bet nutylės, kad apsukrūs asmenys tas sporto bazes išplėšė ir liko mūsų futbolas plikas basas, keletui žmonių tapus turtuoliais.
Visiškai sutinku, kad futbolui ne tik dėmesio, bet ir lėšų valstybėje yra skiriama nepakankamai. Bet, ar viskas yra padaryta įstatymais bei kitais valdžios sprendimais, kad Lietuvoje galėtų augti jauna futbolo karta, kuri pakeis gana dar pasišventusius vyresnės kartos futbolininkus.
Tik neseniai paaiškėjo, kodėl kai kurie Lietuvos futbolo klubai tampa panašūs į pereinamąjį kiemą, o į mūsų šalies klubus kviečiami žaisti neretai žemesnio lygio futbolininkai, nei ugdomi Lietuvos mokyklose. Esminė šio fenomeno priežastis – ne tik lėšų stoka, bet ir keisti įstatymai.
Po 2008 m. mokesčių reformos išlaikyti sportininkus iš užsienio tapo pigiau, negu mūsiškius. Legionieriaus alga apmokestinama tik 15 proc. pajamų mokesčiu, o už kiekvieną šalies atletą, pridėjus socialinio draudimo įmokas valstybei reikia sumokėti beveik 40 proc. pajamų. Šiomis dienomis preliminarius pasiūlymus dėl mokesčių politikos paskelbė premjero sudaryta ekspertų darbo grupė. Įdomu, ar ji svarstė, kaip galima įveikti šią absurdišką situaciją futbole ir, matyt, kitose sporto šakose?
Kas nors pasakys, kad yra svarbesnių problemų už futbolą. Žmonės vis dar negali išbristi iš skurdo, emigruoja. Sutinku. Bet sporto politika yra irgi politikos sfera. Tinkamai investuoti pinigai į sportą, į jauną žmogų, sporto infrastruktūrą gali net kompensuoti spragas kitose gyvenimo srityse, kai kalbama apie jaunimo laisvalaikio praleidimą, ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose, jaunimo nusikalstamumo prevenciją, asmenybės ugdymą.
Sporto pasiekimai gali pakeisti ir milijoninių lėšų reikalaujančias įvaizdžio kūrimo programas, deja, Lietuvoje neretai virstančias kažkuo panašiu į pinigų švaistymą. šalies sportininkų pasiekimai yra vienas iš valstybės įvaizdžio rodiklių. Kaip ir kultūros pasiekimai. Bet, deja, kultūros ir sporto plėtros projektai neretai patenka į korumpuotų politikų rankas. Kaip liūdnai pagarsėjusi taip ir nepastatyto Nacionalinio stadiono statyba, kurioje išgaravo 100 mln. litų ar VEKS (Vilnius-Europos kultūros sostinė).
Čia slypi irgi dalinė priežastis, kodėl trūksta lėšų. Jos tiesiog išgrobstomos. Negalime pasistatyti ne tik europinio lygio stadionų, bet ir baseinų. Ir, jeigu ne Rūtos Meilutytės pasiekimai olimpiadoje, kažin, ar valdžia sukrustų. Tada, mostelėjus, lyg burtų lazdele, atsiranda ir baseinai...
Negi, dabar Lietuvoje turime irgi sulaukti emigravusio į Vakarus puikaus futbolininko, kad valdžia kažką darytų futbolo labui. Bet turėjome netgi ir futbolininką, su savo klubu laimėjusį Čempionų lygą, kurią dabar žiūrime.
Šioje istorijoje aišku tik viena: blogiausia yra, kad turime institucijas, atsakingas už sportą, neaišku, ką veikiančias. Jos net nesugeba įžvelgti spragų įstatymuose, diskriminuojančių Lietuvos sportininkų ugdymą Lietuvoje.
Nematome subalansuoto požiūrio į įvairių sporto šakų vystymą mūsų šalyje. Šie sporto pareigūnai tampa labai aktyvūs, kai tik prasideda kokia olimpiada ir būriais važiuoja už mokesčių mokėtojų pinigus „sirgti už Lietuvą“. Bet gal pradžioje jie turėtų sirgti už Lietuvą pačioje Lietuvoje?
