Iš Vakarų Lietuvos kilusiai Violetai Husoy – vos 26-eri.
Ji yra iš šeimos, kurioje tėvas mušė motiną, o nėštumai buvo vienas po kito.
Tai ji buvo papasakojusi savo vyrui Gunnarui Husoy, kai ėmė su juo gyventi.
Tačiau liūdna draugės šeimos patirtis neišgąsdino G. Husoy. Po dvejų metų darbo jo įmonėje norvegas pasiūlė Violetai tuoktis.
Po pusmečio vyras apstulbo sužinojęs, jog žmona, slapta grįžusi į Lietuvą, atsikratė jųdviejų kūdikio. Moteris teigė, kad padėdama kaimynams kirsti mišką patyrė persileidimą.
Nerimo kamuojamas vyras atvyko į Lietuvą ir išsiaiškino, jog kūdikio Violeta atsikrato ne pirmą kartą.
Kaimynai patvirtino, jog Violeta laukėsi ir prieš išvykdama į užsienį. Tačiau vaiko nėra.
Džiaugėsi puikia samdine
Gunnaras susipažino su Violeta Norvegijos mieste Bergene pas savo draugus. Ji ieškojo darbo, o G. Husoy ieškojo valytojos.
„Violeta labai gerai dirbo – jai buvo galima patikėti ir virtuvę, ir svečių kambarių priežiūrą. Sykį yra net suremontavusi poilsiautojų automobilį, kai mus užpustė”, – pasakojo 36 metų G. Husoy.
Vyro verslas – mažų kalnų namelių nuoma turistams.
Juos mėgsta ne tik skandinavai, bet ir kitų šalių turistai. Daugelis šeimų turi įsigiję savo namelius, bet vis labiau populiarėja jų nuoma. Norvegai vykdami į kalnus dažniausiai viskuo pasirūpina patys.
Tačiau užsieniečiai labiau mėgsta rasti namelyje malkų, o kartais užsisako ir maisto.
„Mūsų verslas labai gerai sekėsi. Violeta pirmajam vakarui parengdavo lietuviškų patiekalų, tinkančių blogiems orams.
Ypač populiari buvo jos virta žirnių košė su spirgučiais. Įvyniota į storus apklotus ji galėdavo laukti valgytojų pusę paros ir neataušdavo”, – gyrė žmonos sumanumą norvegas.
Vaikais nesižavėjo
G. Husoy nelengvai įkalbėjo Violetą už jo tekėti.
„Man ir taip gerai”, – sakydavo Violeta.
Ji nenoriai pasakodavo apie savo gyvenimą Lietuvoje. Pasiūlęs tuoktis Gunnaras išgirdo, kad vestuvių nebus. O jei bus, jose nedalyvaus Violetos giminės.
„Iš pradžių maniau, kad ji gėdijasi skurdo arba bijo, kad pačiai teks apmokėti giminių kelionės išlaidas.
Tačiau ji kategoriškai užsispyrė: iš jos artimųjų neturi būti nė vieno. Dabar suprantu, kad Violeta turėjo ką slėpti”, – prislėgtas kalbėjo G. Husoy.
Susituokę jie sutarė draugiškai ir kūrė planus, kaip plėsti verslą. Violeta nesibaidė sunkaus darbo.
„Kai pradėdavau kalbą apie vaikus, ji atšaudavo: „O kas rūpinsis kalnų nameliais? Dar jauni – spėsime”, – prisipažino vyras.
Gunnarą toks žmonos abejingumas stebino.
Jis neslėpė, jog buvo girdėjęs, kad lenkės ir kitos rytų europietės noriai teka už norvegų ir gimdo vaikus, kad greičiau įsitvirtintų šalyje.
Jam atrodė, jog gyventi su Violeta nesusituokus yra moters išnaudojimas. Vestuvės įvyko, nors Gunnaro tėvai šiuo sumanymu nesižavėjo.
Netikėtos atostogos
Šeima plėtė savo verslą ir net pasisamdė pagalbininkų.
„Į Lietuvą Violeta niekada nevažiuodavo – nei per šventes, nei atostogų. Esu jai siūlęs pasikviesti tėvus per Velykas, bet žmona tik numojo ranka. Ir man nenorėjo rodyti Lietuvos, nors aš tikrai domėjausi Violetos gimtine”, – sakė G.Husoy.
Vyras buvo sukrėstas, kai vieną dieną Violeta paskambino iš oro uosto ir pasakė, kad turi skubiai išskristi.
Paaiškino, kad jos tėvų namuose Lietuvoje įvyko nelaimė.
Moteris grįžo į Norvegiją labai sublogusi. Ji išbuvo Lietuvoje tris savaites.
„Labiausiai stebino, jog Violeta nieko nenorėjo pasakoti. Man ji atrodė serganti. Siūliau eiti pas gydytoją, bet ji kategoriškai atsisakė”, – prisiminė norvegas.
Atvažiavo daugiau lietuvių
Paslaptis išaiškėjo, kai į gyvenvietę, kurioje gyveno Violetos ir Gunnaro šeima, atsikėlė daugiau lietuvių.
Po poros mėnesių vienas jų prasitarė, kad Violeta buvo sugrįžusi į Lietuvą atsikratyti vaiko.
„Negalėjau tuo patikėti. Supratau, kad klausti pačios Violetos buvo beprasmiška. Nusprendžiau pasielgti taip, kaip padarė ji, – slapta nuo žmonos nuvažiuoti į Lietuvą”, – sakė G. Husoy.
Jis važiavo su lietuviu, kuris prasitarė jam apie žmonos poelgį. Vyras aplankė žmonos šeimą ir sumokėjo nemažą sumą jos tėvams, kad jie pasakytų teisybę.
Geriantys tėvai, susigundę pinigais, išdavė, kad duktė du kartus yra pasidariusi kriminalinį abortą.
Jie teigė, kad vieną sykį taip pasielgė būdama 19 metų, o antrąjį kartą – netikėtai grįžusi iš Norvegijos.
Įrašė liudininkų pasakojimus
Norvegas įrašė į diktofoną liudininkų pasakojimus. Grįžęs namo, jis kreipėsi į policiją, kad žmona būtų prievarta patikrinta medicinos įstaigoje.
Medikai nustatė, kad Violetai iš tikrųjų buvo atliktas kriminalinis abortas. Moteris buvo gydoma du mėnesius, o paskui stojo prieš teismą.
Jai buvo skirtas neilgas kalinimo laikas, tačiau jam pasibaigus moteris tebėra policijos įskaitoje. Ji privalo nuolat lankytis Moterų krizių centre.
G. Husoy kartu su žmona lanko psichologų konsultacijas. Jis apsisprendė su Violeta nesiskirti.
Vaikai nėra džiaugsmas
Violeta sutiko atsakyti į „Lietuvos ryto” klausimus, kai sužinojo, kad jos asmens bylos kopija persiųsta vienam „Lietuvos Caritas” padalinių tam atvejui, jeigu moteris vėl sugalvotų pabėgti į Lietuvą.
– Violeta, kodėl nenorėjote susilaukti vaiko būdama ištekėjusi ir turėdama normalias sąlygas jį auginti?
– Savo vyrui aš iš karto sakiau, kad vaikų nenoriu. Jis to nesugebėjo išgirsti.
– Kodėl nenorite vaikų?
– Mano vaikystė buvo baisi. Septyni vaikai šeimoje – tai visą laiką pavargusi motina, nepritekliai ir jokio šviesulio prieš akis.
Aš net mokyklos ekskursijoje nė sykio nesu buvusi – nebūdavo pinigų net tada, jei kainuodavo visai nedaug.
Man būtų patikę augti vienai. Na, gal būčiau norėjusi turėti vieną seserį.
Bet greičiausiai – ne. Ar įsivaizduojate, ką reiškia daug vaikų?
Neturi nė vieno savo daikto, net rankšluosčio. Viskas bendra – sutrinta ir suniokota.
Net gimimo dienų neįmanoma atsiminti, kai tiek vaikų.
– Kodėl jūs pastojote pirmąjį kartą, jei vaikų nenorite?
– Mane išprievartavo. Kodėl turėjau gimdyti padugnės vaiką?
– Ar jūs pasidarėte abortą nelegaliai?
– Ne. Aš tampiau durpes, kol ėmiau kraujuoti.
– Bet jūsų vyrui kaimo žmonės pasakojo kitaip.
– Maža ką jie pasakojo. Gal jis nesuprato.
Aš patyriau persileidimą, nes sunkiai dirbau.
– Kodėl Gunnarui nepasakėte, kad laukiatės jo vaiko?
– Tai ne jo reikalas – ne jam gimdyti.
Man patinka dirbti kalnuose. Vaikų auginti aš nenoriu.
– Į ką kreipėtės dėl aborto?
– Į gydytoją Lietuvoje. Ji atlieka tą procedūrą ligoninėje po darbo.
– Kodėl ne Norvegijoje?
– Nepasitikėjau. Nežinojau, ar jie neprivers manęs išnešioti vaiką ir gimdyti.
Jie čia turi tiek auklėjimo ir priežiūros programų imigrantams, kad niekada nežinai, kurią tau pritaikys.
– Tačiau Lietuvoje jus sužalojo.
– Manęs nesužalojo. Aš kirtau mišką ir pasitempiau. Iš karto po valymo. Norvegai iš paprastų dalykų priskaldo tiek malkų, kad ausyse zvimbia.
Jeigu mano vyras nebūtų mokėjęs girtuokliams pinigų, nebūtų prisiklausęs tiek nesąmonių.
Tik užsienietis gali būti toks trenktas, kad tikėtų kaimo atmatų pasakojimais.
– Ar jūs grįšite į Lietuvą visam laikui?
– Ne. Neturėčiau darbo. Ir gyventi nebūtų kur. Norvegijoje privalau lankytis policijoje ir pas socialinius darbuotojus.
Tai buvo sąlyga mane anksčiau paleisti iš įkalinimo vietos.
– Kiek laiko kalėjote?
– Pusantrų metų.
– Kodėl taip trumpai?
– Yra daug pateisinamų aplinkybių. Jie neįrodė, kad aš nužudžiau vaiką.
– Gunnaras stengiasi jus suprasti ir padėti. Ar jaučiatės dėkinga, kad jis neišvarė jūsų iš namų ir neišsiskyrė?
– Ne, nesu. Jis kišosi ne į savo reikalus.
Aš nesu jis. Gyvena savo šiltame lizde ir net neįsivaizduoja, kaip gyvenau aš.
Neketinu leisti į pasaulį vaikų, kad jie būtų priversti nuolat galvoti, kaip išlikti.
– Kokie dalykai jums yra svarbūs?
– Man patinka būti vienai. Prižiūrėti kalnų namelius man patinka, nes nieko niekam nereikia aiškinti.
Neturėdama vaikų jaučiuosi saugi. Ar pagimdžiusi būčiau saugi – visai neaišku. Rizikuoti nenoriu.
Palmira Rudalevičienė, gydytoja psichiatrė:
„Tai tragiška istorija. Akivaizdu, kad esama asmenybės sutrikimų.
Moteris tebebuvo nelaiminga, nors ištekėjo ir pasiekė tokią ekonominę gerovę, kurios neturėdama nenorėjo gimdyti.
Priežasties negimdyti kaip ir nebėra, tačiau moteris vis tiek nenori turėti vaikų.
Konsultuojant tokią pacientę derėtų analizuoti moters vertybinius, egzistencinius, kultūrinius poreikius ir jų svarbą jai.
Svarbus jos auklėjimas, tėvų formuotos nuostatos, religiniai įsitikinimai ar jų nebuvimas, poreikis mylėti, bendrauti, aukotis, gyventi dėl kitų ar dėl savęs.
Reikėtų kalbėti ir apie tapatybės suvokimą.
Ar esama psichikos ligos, būtų galima atsakyti tik atlikus psichiatrinę ekspertizę.
Psichiatrijos mokslo literatūra motinystę apibrėžia kaip normos būseną.
Kas nutiko šiai moteriai, mes nežinome, nes jos pasakojimas nėra detalus.
Nežinome, ką ji išgyvena širdyje, ką mąsto, ką sapnuoja. O tai yra svarbu.
Šioje istorijoje norėčiau atkreipti dėmesį į vyro elgesį. Jis nepatingėjo, nepagailėjo lėšų ir laiko išsiaiškinti aplinkybes apie prarastą kūdikį.
Vadinasi, jam tai svarbu. Negana to: jis rado kilnumo moteriai atleisti ir toliau jos neišsižada.
Vertėtų atlikti žmogiškųjų savybių analizę ir duomenis palyginti.
Kodėl norvegai vaikų nori, o mes – ne? Kodėl mūsų vyrai moteris palieka, o norvegai bėga iš paskos aiškintis esmės net į kitą šalį?”
