Kita vertus, ši istorija, kaip visiems žinoma, vyniojasi ne tiek pagal loginę seką, kiek pagal košmaro siurrealistinės kompozicijos stilistiką, taigi labai tikėtina, jog čia dar galima bus sulaukti visos eilės nelauktų ėjimų, nenumatytų posūkių, netikėtų mistifikacijų, dūmų uždangų pumpavimo, meno plėtotės paūmėjimų.
Tačiau logikos niekas neatšaukė, taigi, žiūrint šiuo rakursu, vis tiek keista dėl to, kas taip baisiai išgąsdino Garliavos veikėją, jog anoji, apimta panikos, parodė kulnis net neatsisveikinusi su bendraminčiais. Atrodytų, kad ginti savo „tiesą“ ir gintis teisme buvusi teisėja turėjo visas galimybes, žinant dar ir tai, jog Lietuvoje bet kurį teisminį procesą galima užtęsti iki begalybės.
Turint tokį teismų virtuvės paslapčių ir procedūrinių niuansų išmanymą kaip mūsų herojė, be to, palaikoma masyvios kohortos pasekėjų ir įtakingų užtarėjų, N. Venckienė, kaip atrodo, būtų galėjusi dar ilgai drumsti čia vandenį, tampyti žmonių kantrybę.
Taigi klausimas – kodėl pastaroji pasielgė taip neracionaliai, dabar pabėgimo faktu tarsi ir pripažindama kaltę, - lieka atviras. Ar violetinio sambrūzdžio lyderė taip išsigando savo šešėlio, jog, visiškai pametusi protą, dūmė nudūmė palaukėmis? Kur dabar jinai – ar iš išgąsčio pasileidusi bėgti jau pribėgo kokį nors pasaulio pakraštį?
Tolesnius mano paspėliojimus, bandant atsakyti į šiuos klausimus, nelaikykite išgryninta tiesa, kokia nors gelžbetonine teisybe, o tik daugiau ar mažiau tikėtinomis versijomis, pagal loginės dėlionės pavyzdį.
Vienas iš galimų atsakymų yra toks, kad buvusi teisėja išsigando kriminalinio pasaulio atsako už kontrakto netesėjimą, negalėjimą vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tarkime, teisinės neliečiamybės atėmimas buvo visiems akivaizdus signalas, kad minėtoji Seimo narė jau niekad netaps tokia įtakinga žaidėja, jog galėtų tesėti pažadus išgelbėti kažkieno užstatytą iki gyvos galvos kailį. O jeigu už pažadėtas paslaugas buvo paėmusi avansą, kas tada... Dingstame tyruose, pradedame nelegalo gyvenimą, - galima išeitis iš sunkios padėties, ar ne?
Nedaug šiandien jau rastumėte Lietuvoje žmonių, kurie tikėtų banditų paskleistais pramanais apie teisėją J. Furmanavičių. Net violetinio užkrato nešiotojai, kaip išaiškėjo vienoje TV laidoje, pripažįsta faktą, jog minimas teisėjas buvo nužudytas dėl savo darbinės veiklos, niekšingai keršijant jam už principingumą.
Jeigu tai tiesa, tai pakankamai tikėtina būtų ir hipotezė, tokia štai versija, kad žudynių organizatoriai užsakovams galėjo pažadėti dar ir kitokio pobūdžio paslaugas, tęsiant pasitikėjimo vienas kitu ir bendradarbiavimo epopėją, abipusiškai naudingą veiklą. Kitas dalykas yra tai, jog visados kažkas nelabai adekvačiai pamatuoja savo galimybes.
Kur dabar yra N. Venckienė? Labai tikėtina, jog kažkur kitur, nei mums rodoma pirštu.
Iš tiesų, kažin ar tokia gudreiva kaip Garliavos įžymybė dabar rizikuotų užsibūti šalyje, kur galioja Europos arešto orderis arba ekstradicijos sutartis? Taigi leiskite išsakyti fantasmagorinę, labiau intuicija nei faktais pagrįstą, bet iš tiesų, mažiau nei daugiau tikėtiną versiją, kad ta N. Venckienės prieglobsčio šalis yra Baltarusija.
