Nuskriaustoji pusė kaltina, žinoma, tik pabėgėlę, bet visi kiti supranta, kad kaltos yra abi pusės. Arba tuoktuvės buvo netikros. Ypač jeigu vyko iš išskaičiavimo.
Paliktoji pusė dar bando sakyti, kad nors su ja ir buvo pasielgta neteisingai, ji dar tikisi, kad tuoktuvės įvyks, bet visi kiti supranta, kad tai jau yra pabaiga. O politikoje – visiškai taip pat kaip gyvenime.
Palikta likimo valiai buvo partija „Tvarka ir teisingumas”, vadovaujama R. Pakso. O buvusio jaunikio jau nebėra.
Antradienį užregistruota nauja Lietuvos politinė partija: Darbo partija (leiboristai), kuriai vadovauja Seimo vicepirmininkas V. Gapšys.
Buvusios Darbo partijos vadovas V. Uspaskichas, pažadėjęs jungtis su „tvarkiečiais”, yra Seimo narys. O R. Paksas – europarlamentaras.
Todėl neaišku, kur – Vilniuje ar Briuselyje – jie galės aiškintis šios politinės Santa Barbaros priežastis, ypač skaudžiausią – kaip V. Uspaskichas kvailio vietoje paliko R. Paksą.
Prieš tai V. Uspaskichas dar panašiai pasielgė su Lietuvos teisėsauga – dabar neva naujos Darbo partijos jau nebegalima teisti.
Tokiu būdu V. Uspaskichas vienu šūviu nušovė du zuikius. Žinoma, teisiamųjų suole dar lieka pats V. Uspaskichas, bet tai jau yra visiškai kita atsakomybė.
Kaip atsitiko, kad tiek ilgai ir aklai R. Paksas tikėjo V. Uspaskicho pažadais dėl partijų jungtuvių? Net buvo naiviai įtikėjęs, kad Darbo partijos politikai leis kitos partijos vadovui būti šios jungtinės partijos pirmininku.
Darbo partija pagal savo galimybes, įvertinant ir atstovus Seime, yra stipresnė ir pajėgesnė nei „Tvarka ir teisingumas”.
Kieno balsas iš „tvarkiečių”, be V. Mazuronio ir R. Pakso, dar girdimas politikoje? Sunku prisiminti, o aktyviems Darbo partijos nariams išvardyti nepakaks ir dviejų rankų pirštų.
Taip, partija „Tvarka ir teisingumas” turi daug narių. Bet, kaip pripažįsta ir patys „tvarkiečiai”, didžiausi jų skyriai, tokie kaip Pagėgiai, Raseiniai, neretai sudaryti šeimyninės rangos principu.
Štai Pagėgiuose nurodoma tapti „tvarkiečiu” bet kuriam, kuris tik turi aukštesnę kėdę. Ir, žinoma, geriau negu kitose vietose įgyvendinamas kitų partijų mėgstamas principas: į šiltas kėdes susodinti savus. Pagėgiams šiuo pažiūriu prilygti gali nebent Kėdainiai – V. Uspaskicho valdos.
Negi „tvarkiečiai” buvo tokie akli, kad manė, jog Darbo partija įsileis svetimą? Jeigu taip, kas skatino tą aklumą ir kurtumą?
Jau šiandien R. Paksas nenoriai pripažįsta, kad derybos su „darbiečiais” pradėjo strigti po to, kai viešai buvo prabilta, jog jis taps jungtinės partijos pirmininku.
R. Paksas taip pat neneigia, kad jo partijoje buvo nemažai prieštaraujančių tuoktuvėms, bet daugelis tų, kurie kitaip manė, nepabėgo iš partijos.
Neaišku, ar tai stiprumo, ar silpnumo ženklas, jeigu partija klusniai vykdo savo vadovo valią, net žinodama, kad jis daro didelę klaidą.
Beje, Darbo partijoje demokratijos tikrai yra ne ką daugiau. Čia irgi viską lemia jos vadovo žodis.
Bet V. Uspaskichas, siekdamas savų tikslų, išsitraukė būtent demokratijos kortą: iš pradžių pažadėjo R.Paksui, jog jis galės būti jungtinės partijos vadovas, o paskui pasakė – jis vienas negali visko spręsti, turi būti atsiklausta kitų partijos narių.
Kodėl partijų derybos ėmė strigti, kai kilo neaiškumų, kas bus jungtinės partijos vadovas?
Ar „tvarkiečių” lyderiui buvo svarbiausia vadovauti šiai partijai bent tuos keletą metų, kol jį pakeistų Darbo partijos atstovas? Taip – juk per tuos dvejus metus vyks Lietuvos prezidento ir Europos Parlamento rinkimai.
Prezidento rinkimuose R. Paksas dalyvauti negali, net jeigu ir labai norėtų. Vadinasi, lieka Europos Parlamento rinkimai.
Tai gal teisūs tie „tvarkiečiai”, kurie jau pripažįsta, jog R. Paksui viena esminių priežasčių susijungti su Darbo partija buvo siekis tapti pirmuoju numeriu jungtinės partijos sąraše į Europos Parlamentą taip išvengiant konkurencijos su V. Uspaskichu.
Pažvelgus į šių dviejų partijų programas atrodo, kad jos skirtingos. Partija „Tvarka ir teisingumas” labiau akcentuoja patriotinius jausmus, nacionalizmą, o Darbo partija – nuosaikų liberalizmą.
Tiesa, šių dviejų partijų požiūris į teisingumą – panašus. Ir vieni, ir kiti garsiai šaukia, kad kovoja su korupcija, nors elgesys byloja ką kita.
„Tvarkiečiai” žūtbūt Seimo vicepirmininku norėjo matyti Pagėgių valdovą K. Komskį, žinantį, kaip jis pats teigė, kontrabandos kelius, o „darbiečiai” – teisiamųjų suole sėdintį naujos partijos lyderį V. Gapšį.
Kai rinkėjai mato, kad partijos jungiasi, jiems atrodo, kad jos panašios. Jungtuvėms sužlugus jie balsuoja už pajėgesnę. Tokia šiandien yra Darbo partija. Štai kodėl kremtasi R. Paksas.
Jis pats sudavė didžiulį smūgį savo partijai ir pačiam asmeniškai, sumažindamas galimybę dar kartą tapti Europos Parlamento nariu.
Todėl vienintelė viltis – laukti, kaip baigsis V. Uspaskicho teismas. Jeigu dabar jau buvęs Darbo partijos lyderis būtų nuteistas dėl sukčiavimo, pakriktų ir Darbo partija (leiboristai). Tada tie patys tarp šių partijų klaidžiojantys rinkėjai gal atsisuktų į „tvarkiečius”.
