Atsakymų į šiuos klausimus ne tik medikams, bet ir greitosios pagalbos vairuotojams teks ieškoti sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio patvirtintuose teisės aktuose.
Ministras jau pasirašė įsakymą-aprašą, kuriame numatyta, kaip surūšiuoti per ekstremalius įvykius nukentėjusius žmones ir kas tai turi padaryti. Įsakymas šįmet įsigalios per simbolišką datą - lapkričio 1-ąją.
Nors šis aprašas parengtas atsižvelgiant į tarptautinį pagalbos teikimo standartą „Medicinos pagalba masinės nelaimės atveju“, jį skaitant šiaušiasi plaukai.
Nekvėpuoja? Pas mirtininkus
Pinigai. Jie net ir nelaimės lauke yra visagaliai. Mat poreikis surūšiuoti per masines nelaimes (ekstremalius įvykius) nukentėjusius žmones - suskirstyti juos pagal tai, kam reikia skubios medicinos pagalbos, o kam – jau nebe, atsiranda dėl to, kad sveikatos priežiūrai trūksta lėšų.
Rūšiuoti, vadinasi, atrinkti ir atskirti per masinę katastrofą sužeistus žmones, kuriems labiausiai reikia skubiosios medicinos pagalbos, nuo tų, kuriems išgyventi tikimybės beveik nėra.
„Taip būtų išvengta mirties tų nukentėjusiųjų, kuriems dar galima padėti“, - rašoma įsakyme.
Rūšiuoti sužeistuosius – nustatyti jų būklę čia ir dabar, per ekstremalų įvykį, koks jis bebūtų, galės ne tik gydytojai ar paramedikai, bet ir slaugytojai bei greitosios pagalbos vairuotojai.
Jie ženklins sužeistuosius raudonomis, geltonomis, žaliomis ar kitų spalvų kortelėmis. Pirmosios trys – tai ženklas, signalizuojantis, kad pagalbos reikia staigiai (raudona), kuo skubiau (geltona) ar (žalia) po kelių valandų.
Užtat nė vienas žmogus nenorės, kad prie jo, suvokiančio, kas vyksta, palinkęs greitosios pagalbos vairuotojas prisegtų mėlyną ar dvispalvę (raudoną su juoda) kortelę, skelbiančią, kad jo būklė – beviltiška.
„Į lavoninę“ - tokia kryptis, net nepradėjus gaivinti, bus nurodoma ir tuomet, kai sužeistuosius rūšiuojantys žmonės, palinkę prie nelaimėlio, nebejaus jo kvėpavimo.
Dviprasmybių - dar daug
Įsakymas kelia daugybę klausimų, kurių svarbiausias – kodėl nelaimės zonoje net ne nuo medikų, bet nuo kitų žmonių valios gali priklausyti sužeistųjų likimas?
Anot Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Bioteisės katedros profesoriaus, kunigo ir gydytojo Andriaus Narbekovo, žmonių sveikatos būklę galės vertinti net tie, kurie neturės jokios kompetencijos priimti su gydymu susijusių sprendimų.
- Išteklių trūkumas. Tai – svarbiausia veiksnys, kuriuo prisidengę medikai galėtų nusisukti nuo ypač sunkiai sužeisto žmogaus ir pulti prie kito. Tikėtina, kad mūšio už žmogaus gyvybę lauke jie padarytų viską. Tačiau ministro įsakymas jiems liepia - „rūšiuok“. Ar tai nesikerta su medicinos etika? - paklausiau A. Narbekovo.
- Skaitant ministro V. Andriukaičio įsakymu patvirtintą aprašą, kaip per ekstremalius įvykius turi būti rūšiuojami nukentėjusieji, į akis krinta jame esantys prieštaravimai. Iš pirmo žvilgsnio, įsakymo tikslas – numatyti, pagal kokią tvarką medicinos pagalba turi būti teikiama išskirtiniais atvejais, t. y. tuomet, kai paskelbiama ekstremali situacija ar ištinka ekstremalūs įvykiai. Kita vertus, tame pat įsakyme jo taikymo ribos yra išplečiamos. Jame yra įrašytas teiginys, kad pagal tą pačią tvarką pagalba gali būti teikiama ir tuomet, kai ekstremalus įvykis nėra paskelbtas, bet paprasčiausiai „trūksta sveikatos priežiūros išteklių pagalbai suteikti“. O tai jau yra vertinamasis kriterijus, kurį, tikėtina, kiekviena pagalbą teikianti įstaiga aiškins savaip. Gydymo įstaigos verčiasi sunkiai. Todėl jau dabar tenka būgštauti, ar tas „resursų stygius“, ypač metų pabaigoje, kai ligoninės pritrūksta lėšų, netaps dingstimi apskritai negelbėti pacientų? Arba aplaidumą darbe pateisinti „resursų stygiumi“. - Įsakyme kalbama apie pagalbą beviltiškos būklės nukentėjusiesiems. Viename jo priedų nurodoma, kad beviltiški pacientai turėtų būtų gabenami tiesiai į lavonines. Gyvi? - Tai tikrai nebūtų pagarbus elgesys su asmeniu, net jei jo būklė ir beviltiška. Sunkiai sužalotas žmogus, jei tik bus griežtai laikomasi įstatymo nuostatų, neteks ne tik elementarios pagalbos ir priežiūros. Jis neteks ir galimybės oriai numirti. Pacientas paprasčiausiai bus išmestas, nes bus „nurašytas“. Mirštančio asmens slaugai paprastai nereikia išskirtinių resursų – didelių išlaidų. Tad gyvo žmogaus gabenimo į lavoninę neįmanoma pateisinti pinigų stygiumi. Sunku įsivaizduoti, ką turėtų daryti lavoninių darbuotojai, jei jiems būtų suvežti gyvi žmonės. Nereikia ypatingų išlaidų ir žmogui įvykio vietoje gaivinti. Tuo tarpu ministro įsakyme numatyta, kad nekvėpuojantys asmenys, kurie neįkvepia oro nė tuomet, kai jų kvėpavimo takai atveriami, turi būti laikomi mirusiais. Taip jie iš karto pasmerkiami mirti, nors yra tikimybė, kad gaivinant juos dar būtų galima išgelbėti. Todėl toks reguliavimas, kada gaivinti, o kada – ne, prieštarauja ne tik medicinos etikai, bet ir šiuo metu galiojantiems įstatymams. Be to, ausį rėžia ir įsakymą persmelkianti sąvoka „rūšiavimas“. Dar keisčiau, kad tą nukentėjusiųjų rūšiavimą galėtų atlikti ne tik gydytojai, bet ir slaugos specialistai ar net greitosios pagalbos automobilių vairuotojai, neturintys paramedicininio išsilavinimo. Taigi, žmonių sveikatos būklę vertinti ir kartu nulemti jų likimą galės net tie, kurie neturi jokios kompetencijos ir neįstengia priimti su gydymu susijusių sprendimų. - Įsakyme numatyta, kad rūšiuodamas nukentėjusiuosius asmuo turi vertinti tik būklę ir nekreipti dėmesio į amžių, lytį ar kitus kriterijus. O vaikai? Ar ne prie jų medikai turi palinkti pirmiausia? - Medicinoje, o ir teisėje, paprastai išskiriamos vadinamosios „pažeidžiamų pacientų“ grupės. Medicinoje joms teikiamos papildomos teisių apsaugos priemonės. Pirmiausia tai vaikai ir kūdikių besilaukiančios moterys. Viso to medicinos etika nelaiko privilegija, nes vaikai ir nėščiosios yra ypač pažeidžiami. Tai pacientai, kurie negali tinkamai pasirūpinti savimi. Deja, bet būtent vaikai, remiantis ministro įsakymu, nebūtų gelbstimi pirmiau nei suaugusieji. Manyčiau, kad nėščiosios - taip pat. Nes nėštumas nėra liga. Tai fiziologinė būklė, kuri bendros sveikatos būklės neblogina. Tad įsakyme atsiradęs nurodymas neatsižvelgti į vaikus ar kitas pažeidžiamų pacientų grupes prasilenkia su tūkstantmečius egzistuojančia medicinos tradicija.
