Mat maniau, kad tie, kas saugo lietuvių kalbą nuo Lietuvos žmonių, jau pripažino pralaimėjimą ir atsitraukė. Tai tebuvo savęs apgaudinėjimas.
Jei valkatėlė su gobtuvu ir ožio barzdele su įpintais karoliukais kurią dieną nepurškia raityto meno ant svetimų sienų, tai ne todėl, kad būtų pakeitęs nuomonę. Tiesiog dažų flakonėlis tuščias, o naujam dar tėvai pinigų nedavė.
Taip pat ir su tais, kurie geriau už mus mūsų kalbą išmano. Buvo aptilę, nes ieškojo, prie ko čia dar prisikabinus. Rado.
Kur buvus, kur nebuvus, šventą pareigą kovoje su kalbos naudotojais atlikusi, buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė rado naują taikinį: konferencija Vilniuje. Konferencijoje, tik pagalvokite, buvo vartojamos dvi kalbos, ir viena iš jų – anglų. Ko gero, anglų kalbą dar ir dažniau vartojo.
Vilniaus universiteto docentė I. Smetonienė pasirinko teisingą taikinį: tų konferencijų, forumų ir renginių vis gausiau (o kas čia darysis, kai bus ES pirmininkavimas!), juose netrukdomai reiškiasi kalbėtojai iš užsienio, ir vis labiau akiplėšiškai kiauksima anglų kalba.
Šliaužiantis modernumo perversmas prieš balanų, iškritusių dantų ir smūtkelių Lietuvą, kurią gynė ir gina – kaip Pilėnų tvirtovę – atsilikimo ir užsisklendimo frontas, ne tik vis labiau matomas. Jis išdrąsėjo. Jis vartoja savo kalbą kaip nori, kada nori ir kur nori. Turbūt todėl, kad laisvos Lietuvos laisvam žmogui pagaliau prišuto, kad teisės laisvai naudoti kalbos padargus niekas neatneš, kol pats jos nepasiimsi.
Parašiau „prišuto“, bet jūs visi žinote, koks ten turi būti priešdėlis. Jis kalbadirbiui baisiau, nei trumpas sijonas davatkai. Beje, dėl tos davatkos. Jei priešdėlio „da-“ lietuvių kalboje nėra, tai kodėl žodis „davatka“ prasideda šiuo skiemeniu? Pagalvokite apie tai. Atsilikusiai Lietuvai labiausiai gresia būtent anglų kalba.
Simptomiška, kad tame pačiame Vilniuje už Kremliaus pinigus jau seniai organizuojami „žurnalistų klubo“ pasisėdėjimai su subtiliausiais iš Rusijos komandiruotais smegenų plovėjais, visi jie vyksta rusų kalba, bet kada jūs paskutinį kartą girdėjote dėl to sielvartaujant kokį susirūpinusį kalbadrožį? Gal matėte, kad nors kruopelę savo susirūpinimo mestų ton pusėn? Ką jūs. Visi pabūklai nukreipti būtent į Vakarus.
I. Smetonienė, kalbėdama apie Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą, minėjo amžiną mūsų prisitaikėliškumą ir apie lietuvišką nuolankumą. Teisingai, nėra čia ko. Tegu pasistengia, tegu paklauso mūsų kalbos per vertėjus tie visi serai, madam ir misteriai.
Kalbakaliai įsivaizduoja idealią Lietuvą tokią, kurioje visi bijotų kalbėti lietuviškai. Nes prisimintų, kad taisyklingai kalbėti moka tik apie penkiasdešimt žmonių, bet net ir jie tyli, nes jau viską pasakė, ką norėjo pasakyti. Kur visi jaustųsi kalti, kad nepakankamai daug moka liaudies dainų. Tos Lietuvos himnas būtų senovinė laidotuvių rauda, kur kas antro žodžio nesuprastum be žodyno.
Tos Lietuvos herbe tikriausiai būtų moteris, kuri atsisakė pavaišinti milijardierių iš Anglijos Richardą Bransoną primelžtu pienu. Ta moteris – kaip rusų didvyris Ivanas Susaninas, miške paklaidinęs lenkų ir lietuvių karius. Mes ją pavaizduotume kadagio lazda genančią oro balioną lauk iš pievos. Ukš, nelabieji Lancelotai jūs.
Įsivaizduoju, kad kalbos pakulų raizgytojams turėtų būti nelinksma matyti, kad visos titaniškos pastangos nuėjo veltui. Visos pamokėlės ir vieši vajai, raginantys lietuviškas trumpąsias žinutes rašyti mūsų gražiais čekiškais rašmenimis (nes varnelės mūsų kalboje yra naujiena, maža to, importas iš slavų žemių, tik daug kas tai jau pamiršo), pliumptelėjo kaip karvės blynas į sodžiauką. Gerai parašiusieji nacionalinį diktantą dar geriau parašytų diktantą angliškai – galima lažintis. Pagalvokite apie tai ir kraupkite, jei jums baisu.
Tarmių metai Lietuvoje? Mirė neprasidėję, niekam nerūpi. Mano gatve Senamiestyje kasdien virtinėmis eina turistų grupės, ir pro atvirus langus girdžiu anglų, lenkų, italų kalbas. Tai mūsų naujosios tarmės ir dialektai. Ir to bus dar daugiau, nes auga nauja karta, kuri yra dvikalbė ir visuomet tokia bus.
Tuo įsitikinau, nuėjęs į Lanos del Rey koncertą Vilniuje aną dieną. Nešvilpkite, aš turiu nepilnametes dukras ir galiu su jomis eiti kur noriu. Net į koncertus, optimizuotus paaugliams. Tą pačią dieną Kaune grojęs Ericas Claptonas man skambino, kvietė atvažiuoti, bet aš turėjau atsisakyti. Jis mane suprato ir nesupyko.
Tai štai, tas koncertas. Dvylika tūkstančių žmonių, ir turbūt nė tuzino iš jų nebuvo, nemokančių susišnekėti angliškai. Jokio vertimo, subtitrų arba ausinių komplektų, kur dainų tekstus lietuviškai įdainuotų sinchroniniai vertėjai. Tik keli tūkstančiai paauglių, kurie nepasakytų atmintinai nė vienos lietuvių liaudies dainos žodžių (daugiau nė vieno posmo), bet be klaidų žino dešimt dainų iš eilės angliškai. Nes tai yra jų liaudies dainos, nes jie yra liaudis ir tai yra jų gyvenimas. Mano širdis džiaugėsi.
Aš turiu kai ką pranešti tiems, kam šiurpą ir liūdesį kelia vis gausėjantys nelietuviški renginiai Lietuvos žemėje. Tai ne nuolankumas, ne pasidavimas ir ne savo kalbos išdavimas. Priimti svečią ir su juo kalbėtis jam suprantama kalba – sveiko proto požymis.
Antano Mockaus, buvusio Bogotos mero iš Kolumbijos, atsisakiusio toje pačioje konferencijoje kalbėti angliškai, pavyzdys buvo neteisingai suprastas. A. Mockui jo gimtoji lietuvių kalba yra dar vienas būdas pasipuikuoti prieš klausytojus. Ar kas kalba apie jo pranešimą Vilniaus konferencijoje? Ne, tik apie tai, kad kalbėjo lietuviškai. Pristatymo forma galimai išgelbėjo turinį. Jis bandė savaip įtikti tikslinei auditorijai.
Išmok įtikti atvykusiam, ir būsi turtingas, populiarus ir gerbiamas. Aš savo straipsnius rašau lietuviškai, nes jūs – mano auditorija, ir aš kiekvieną savaitę stengiuosi jums įtikti. Rašydamas angliškai likčiau nesuprastas ir nepopuliarus. Todėl jums angliškai nerašau.
Tarptautinius renginius organizuoti lietuviškai, kai visi supranta anglų kalbą, bet lietuvių – tik vietiniai, yra kvaila. Apie kokią čia „pagarbą šeimininkams“ gali būti kalba?
Tas pats, kaip patiekti vaišėms dešrų, kai dauguma svečių – vegetarai. „Tegu gerbia mūsų namus ir mūsų maistą.“ Arba jūs norite, kad svečiai sugrįžtų, arba ne (tuomet galėsite gyventi išdidūs, vieniši ir skurdūs). Pasirinkite.
