Klebonas A. Mikitiukas: „Kunigas yra dvasios karys“

Kunigas turi būti vyriškas. Turėti savo nuomonę ir netapti pastumdėliu. Tuo įsitikinęs Jonavos klebonas Audrius Mikitiukas. Neseniai dvasininkas pateko į skandalą, kuomet viena šeima jį apkaltino pasisavinus senos moters turtą.

„Būti kunigu yra ne tik pašaukimas, bet ir paties žmogaus laisvas pasirinkimas“, įsitikinęs A. Mikitiukas.<br>Asmeninis albumas
„Būti kunigu yra ne tik pašaukimas, bet ir paties žmogaus laisvas pasirinkimas“, įsitikinęs A. Mikitiukas.<br>Asmeninis albumas
Daugiau nuotraukų (1)

Jurgita Činkienė

Jun 24, 2013, 8:08 PM, atnaujinta Mar 5, 2018, 5:48 AM

„Aš – ne geležinis. Esu toks pats žmogus. Šis skandalas mane stipriai paveikė. Teko net vaistų gerti“, – kalbėdamas su lrytas.lt neslėpė dvasininkas.

Klebonas tvirtina, kad juokinga kalbėti apie kažkokią tariamą naudą sau, juolab kad net savo asmeninį turtą jis yra užrašęs Bažnyčiai – kad po jo mirties nebūtų jokių ginčų.

Per laiką, kol klebonauja Jonavoje, A. Mikitiukas įsigijo ir draugų, ir priešų. Tačiau pastarieji, sako kunigas, atsirado dėl jo impulsyvumo: nesugebėjimo suvaldyti emocijų ir be reikalingo kalbėjimo tada, kai derėtų patylėti.

- Kokia jūsų būdo savybė labiausiai netinka jūsų pasirinktam keliui – kunigystei? - paklausiau netradicišku požiūriu ir gyvenimo būdu pasižyminčio dvasininko.

- Impulsyvumas. Tie, kurie mane pažįsta, suvokia, kad per kelias minutes mano emocijos atslūgs. Tačiau kartais išties nepagalvodamas galiu įžeisti ar įskaudinti žmogų. Tą pripažįstu.

- Kunigas turi būti visiems nuolankus?

- Ne. Tai – mitas. Kunigas yra ne minkštas pūkuotas žaislas, o dvasinis karys. Jis turi apginti savo nuomonę, turėti argumentų. Visuomenėje daug mitų.

Vienas iš didžiausių absurdų – kai tėvai krikštija vaiką, nes šis yra neramus. Po krikšto, galvoja, jis mažiau sirgs ar geriau miegos. Nesąmonė. Ne tai yra krikšto esmė.

- Ar įdomu klausytis išpažinčių?

- Jums reiktų pabūti toje „barikados pusėje“, kad suprastumėte. Bet jūs negalit, todėl pasakykit – jei būtumėt gydytoja, ar būtų įdomu klausytis apie pacientų ligas?

- Gal nelabai.

- Lygiai taip pat ir čia. Kol dar nebuvau jų klausęs, man irgi atrodė, kad įdomu.

- Kas yra ta išpažintis?

- Tikrai išpažinčiai reikia be galo didelės drąsos. Akistatos su savimi: su savo mintimis, jausmais, elgesiu. Kartais mes net nežinom, kad darom nuodėmę, kartais nuolat joje gyvenam. Tai – labai rimti dalykai.

Tačiau jei per išpažintį ruošiatės pasakyti, kad keikėtės ar susipykot su mama, išpažinties geriau net neikit. Tai tas pat, lyg skalbtumėt skalbinius skalbyklėje, tačiau juos įdėtumėt į maišą. Analizuoti savo elgesį yra viena, o apie tai atvirai kalbėti – visai kas kita.

Baisu yra tada, kai žmogus pradeda nebesigėdyti savo nuodėmių ir jas pasakoja tarsi linksmą nuotykį – būna ir taip. Vieną prie klausyklos turi paguosti, kitą – išbarti.

- Lietuvoje populiarios klausyklos, tačiau yra bažnyčių, kur su kunigu gali kalbėtis žvelgdamas į akis.

- Žiūrėjimas į akis kartais komplikuoja nuodėmės išpažinimą – būna sunkiau. Nežinau, gal man tiesiog taip atrodo, nes išpažinčių esu įpratęs klausytis būtent klausykloje.

- Klebone, ar Dievas tikrai yra?

- Žinoma. Daugelis nesusipratimų, problemų kyla, kai žmonės netiki, ne taip supranta Dievo buvimą. Kai tas supratimas ateina, viskas gyvenime susidėlioja į savo vietas.

Jei man net vyskupas dabar imtų ir pasakytų, kad Dievo nėra, pagalvočiau, kad gal rimtai serga. Aš žinau, kad yra.

- Daugelis žmonių sako, kad į bažnyčią neina, o su Dievu pasikalba ir taip, be kunigo pagalbos.

- Na, žinote, bet kokie jų ryšiai... Kai žmogus imasi kalbėti su Aukščiausiuoju, kai jam nereikia bendruomenės ir sakramentų, galbūt išties pats laikas praverti ne bažnyčios, bet kitos įstaigos duris.

- Teko girdėti, kad Jonavoje jau nebevyksta ir įvairių įstaigų „teminės mišios“.

- Į bažnyčią žmogus neturėtų eiti iš pareigos. Daugelį metų buvo įprasta, kad profesinės šventės proga, pavyzdžiui, policininkai ir kitų institucijų atstovai, eina į bažnyčią, kur specialiai ta proga aukojamos mišios.

Man jos atrodo tarsi kokios „parodomosios mišios“. Aš matau, kad jie atėję nežino, kaip elgtis. Jiems nejauku, jie – tik iš pareigos. Kam to reikia? Juk ir kunigas jaučiasi nesmagiai matydamas sutrikusius žmones. Todėl ir pasakiau, kad jeigu nori, ateitų kartu su visais, į bendras mišias.

- Esate vienas iš žinomiausių, populiariausių Jonavos žmonių. Tačiau pats kilęs ne iš šio miesto?

- Ne, esu iš Raseinių rajono. Iš karto gavau paskyrimą į Žeimių bažnyčią Jonavos rajone, vėliau mane perkėlė į Jonavą.

- Sakoma, kad alpinisto nedera klausti, kodėl jis kopia į kalnus, lygiai taip pat, matyt, nedera klausti ir kunigo, kodėl jis yra kunigas. Tačiau smalsu. Visuomenėje populiari nuomonė, kad jauni ir sveiki vyrai kunigystę pasirenka dėl netradicinės seksualinės orientacijos, išgyventos meilės moteriai, asmeninio gyvenimo dramos.

- Viskas yra daug paprasčiau. Būti kunigu yra ne tik pašaukimas, bet ir paties žmogaus laisvas pasirinkimas. Pamenu, eidavau kaime į šokius. Be baliuko tie šokiai atrodydavo kažkokie ne tokie. Lyg tuštuma.

Po baliuko – ir vėl neramu širdyje, vėl – kažkokia tuštuma. Atrodo, kad visame tame nėra prasmės. Dar besimokydamas mokykloje patarnaudavau mišioms, vėliau teko pabūti katalikiškoje stovykloje. Sprendimas atėjo tarsi savaime.

- Kaip į tokį sprendimą reagavo artimieji?

- Mama apsiverkė. Ji labiau nei aš pats tada suvokė mano sprendimo rimtumą ir atsakomybę. Klausė, ar sugebėsiu.

- Ar jums kada nors gyvenime teko patirti, ką reiškia įsimylėti moterį?

- Žinoma. Aš esu toks pats žmogus, kaip ir kiti. Tai, kad esu kunigas, nereiškia, jog iš manęs kažkas atėmė dalį smegenų ar mane išoperavo.

- Ir?..

- Aš esu pašauktas tvarkytis su tomis savo emocijomis ir išgyvenimais. Manau, kad man tą daryti sekasi. Būtų kur kas sunkiau, jei, sakykim, tektų dirbti naktinėje pamainoje – dirbti naktimis aš negaliu.

- Kiek jums metų?

- 34.

- Ar esate įsitikinęs, kad kada nors jūsų gyvenime neatsiras moteris, dėl kurios mesite kunigystę, ar esate tikras, kad kunigu būsite visą likusį gyvenimą?

- Dabar manau, kad būsiu. Anksčiau buvo visokių minčių. Tačiau viskas praeina su amžiumi (juokiasi). Manau, kad pasirinkau teisingą kelią. Buvo visko – esu išgyvenęs ir ilgesį, ir norą turėti vaikų.

- Galbūt kunigams reiktų leisti kurti šeimas?

- Dabar aš suprantu, kodėl to daryti negalima. Kunigaudamas neturiu asmeninio gyvenimo, todėl daugiau laiko galiu skirti parapijai, bendruomenei.

Jei būtų šeima – tas laikas taptų ribotas, atsirastų šeimyninių rūpesčių. Pamenu, po to, kai norėjau savo vaikų, parapijoje įkūrėme vaiko dienos centrą. Kai savo neturi, daugiau gali duoti kitiems.

- Tačiau visi mes atėję iš šeimos. Kokia jūsų šeima?

- Turiu brolį ir sesę. Tai – mano neįsivaizduojamas turtas. Jie persikraustė gyventi į Jonavą, netrukus čia atsikraustys ir mama. Bus labai sunku, jei mane iškels į kitą parapiją.

- Santykiai su artimaisiais – geri?

- Taip. Jei ne brolis, kažin, ar būčiau kunigu. Juokauju. Tačiau kai po seminarijos atvažiavau į Žeimius, mane pribloškė sąlygos ir buitis.

Aplinkui – skurdas, nuolat šąlantys namai, „streikuojanti“ kanalizacija, trūkinėjantys vamzdžiai ir panašūs rūpesčiai. Kokie dar sielos reikalai, kai „spaudžia“ buitis? Tada į pagalbą ir atskubėjo brolis, jis lopė, tvarkė ir padėjo įsikurti.

- Kokie jūsų pomėgiai?

- Auginu tris šunis. Du vokiečių aviganius ir laiką. Su jais išsiruošiu ir į piligrimines keliones po Lietuvą. Neseniai einant į Šiluvą vokiečių aviganė Bagira pavargo – tiek pavargo, kad porą valandų ją teko nešti. Mėgstu skaityti, o žiemą išsiruošiu slidinėti.

Norėčiau turėti arklį, avių, triušių. Ir kokius tris hektarus žemės. Jei nebūčiau kunigas, greičiausiai būčiau ūkininkas.

- Ar toks noras dera prie kunigystės?

- O kodėl ne? Taip, galbūt kažkam užkliūtų. Tačiau nematau tame nieko bloga. Tik manyčiau, kad viskas turėtų būti Bažnyčios, ne klebono. Tiesos posakyje „kunigo naudą velniai gaudo“ yra. Juk po jo mirties gali būti ginčų ir pykčių dėl turto pavedėjimo. Todėl geriausia viską iš anksto užrašyti Bažnyčiai.

- Klebone, per kiek laiko išgeriate liturgijos vyną?

- Vieno butelio užtenka maždaug mėnesiui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.