Lietuvoje liko tik patriotai, o ir jie pasipustytų padus, jei nebūtų per daug bailūs, pernelyg garbaus amžiaus arba Seimo nariai. Nors šis anekdotas žiaurokas, jame, ko gero, yra dalis tiesos.
Štai D. Grybauskaitė metiniame pranešime pasidžiaugė, kad pernai į tėvynę grįžo 17 tūkst. išvykėlių ir kad ėmė mažėti išvažiuojančiųjų.
Tačiau net prezidentė turbūt nedrįstų ginčytis su statistika, liudijančia, kad tie 500 ar 600 tūkst. pastaraisiais dešimtmečiais tėvynę palikusių lietuvių mūsų tautą pavertė labiausiai migruojančia Europos Sąjungoje.
Su skaičiais ir faktais nepasiginčysi. Dėl jų galima tik dūsauti arba trykšti nepamatuotu optimizmu. Būtent tokia esą kova su lietuvių emigracija dažniausiai ir vyksta tiek šalies politikos, tiek visuomenės katile, rūgstančiame prie Nemuno kranto.
Atrodo, iki šiol negalime atsigauti po šoko, kai sėslumo mitą į galvą įsikalusi tauta, laisvės priešaušryje susikibusi už rankų stovėjusi Baltijos kelyje, staiga virto pašėlusia klajokle, Londoną pavertusi kone trečiuoju lietuviškiausiu miestu po Vilniaus ir Kauno.
Kodėl taip atsitiko? Ar tai buvo galima numatyti, jei Lietuvos istorija skaičiuoja dar bent tris didžiules emigracijos bangas? Ar buvo įmanomas priešingas scenarijus? Kas žmones skatina išdrįsti svetimoje šalyje viską pradėti iš naujo – kūrybinės ambicijos, nepritekliai, siekis protestuoti kojomis prieš čionykštę tvarką, smalsumas, psichozė?
Galima spėti, kad kiekvieno emigranto istorija išskirtinė, bet toks teiginys į šiuos klausimus nepadės atsakyti. Vis dėlto reikia sutikti su istoriku E. Aleksandravičiumi, kad mes šiandien sau esame didesnė paslaptis nei XIX a. pabaigoje nuo bado šmėklos laivais per Atlantą į Pietų Ameriką bėgę lietuviai.
Bet ar mes norime tą paslaptį atskleisti? Ar ką nors darome, kad prie Nemuno dar likę patriotai nebūtų išvaryti? Ar turime strategiją, kaip apgręžti tą emigracijos laivą?
Ar Lietuva, kurios ūkis pamažu atsigauna, būtų pasiruošusi priimti tiek sugrįžtančius tautiečius, tiek iš kitų šalių atvykstančius geresnio gyvenimo ieškančius kitataučius? Kitaip tariant, ar tikrai norime gyventi geriau, ar mums labiau patinka bėdoti, kad tauta mažėja, nyksta?
„Aš esu pasaulio pilietis”, – iškišęs galvą iš savo statinės ištarė senovės Graikijos filosofas Diogenas, kai buvo paklaustas, kur jo tėvynė. Gyveni statinėje, o jautiesi pasaulio piliečiu. Gyvenimą leidi Šilalėje, o internete skaitai „The New York Times”. Joninių laužą kūreni Anglijoje, o širdyje nešiojiesi gimtąją Ramygalą.
Atrodo, tikrovėje tėvynės sąvoka jau senokai smarkiai pasikeitė, prasiplėtė – kad ir kur gyventum, nieko neįtikinsi, jog myli tėvynę, jei jos nemyli širdyje, ir juo labiau niekas nepatikės, jog rūpiniesi tėvyne, jeigu tik kali pinigus arba kuri darbo vietas, kad dar labiau prisikimštum kišenes.
Tačiau kažkodėl savo sąmonėje, vaizduotėje, didžiuosiuose pasakojimuose vis dar vaizduojamės prikalti lyg baudžiauninkai prie Nemuno kranto. Nešame plakatinio patriotizmo kryžių. Išvykstančius kaltiname tėvynės išdavimu, atvykstančius sutinkame užpakaliais virtusiais veidais.
Vis dar nuostabos kupinu žvilgsniu dėbsome į Vilniaus gatve einančius juodaodžius, nors jie nebestebina, kai apsilankome Milane, Frankfurte, Niujorke. Esame beveik kaip ta poeto T. Venclovos minėta kaimietė, kuri mirė iš baimės išvydusi prieš gerą pusamžį Lietuvoje gyvenusį juodaodį estrados dainininką T. Romalio.
Kokie galimi ateities scenarijai? Visai įtikinamas filosofo L. Donskio spėjimas, jog ateityje Europoje gali liautis egzistavęs toks dalykas kaip teritorinės tautos. Žmones esą sies kalba, kultūra, lojalumas savo šaliai, bet normalus gyvenimo scenarijus bus gyventi keliose šalyse.
Jei ši pranašystė išsipildys, turbūt didžiuosimės, kad lietuviai, kaip didžiausi ES klajokliai, prie tokio gyvenimo būdo pradėjo pratintis vieni pirmųjų. Bet kol tokia pasididžiavimo galimybė skendi ateities miglose, turime kelias galimybes.
Galime ir toliau bergždžiai inkšti, kad tauta nyksta. Galime imtis tradicinių kovos su emigracija būdų – pristeigti jaunimo linijų, kurios potencialius išvykėlius gąsdintų nepakeliamu tėvynės ilgesiu.
Galime griebtis ir ne tokių racionalių priemonių – tarkime, mažinti atstumą tarp gyvenimo tikrovės ir vaizduotės, tarp kintančio pasaulio ir istorinių, literatūrinių pasakojimų. Ir tokiu būdu plėsti lietuvių pasaulio ribas – įsileisti į savo vaizduotę ir užjūriuose gyvenančius tautiečius.
Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo tenka ir valstybės institucijoms. Konkursai, premijos už geriausius istorinius, literatūrinius, teatrinius pasakojimus apie emigrantus – išeičių galybė, tereikia valios.
Juk ir jau išgarsėjusi M. Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas” apie Londono emigrantus atsirado ne tuščioje vietoje. Žmonės Lietuvoje ir Anglijoje stengėsi, kad ji būtų parašyta. Nepaneigsi, kad tos pastangos buvo vaisingos. Lietuvių pasaulis tapo ir didesnis, ir labiau suprantamas.
