Prisimenu, prieš kokius dešimt metų bandžiau tai paaiškinti vienam amerikiečiui. Jam niekaip galvoje netilpo, kaip televizijos gali išeiti atostogų. Net kelis kartus manęs perklausė, nes tikriausiai manė, kad arba aš kažko nesupratau, arba jam blogai angliškai paaiškinau.
Šiuo metu situacija pasikeitusi. Televizijos, nors ir mažina apsukas, gyvos ne vien kartojimais. Eterį užpildo vasariški projektai.
Jau girdžiu kritikų balsus: „Anokie ten projektai, tai tautos bukinimas.“
Atsakau: televizija bukinti gali ir taip bukus žmones. Tokius, kurie nesugeba perjungti kanalo. Juk taip paprasta. Net atsikelti nuo fotelio nereikia — paspaudei vieną mygtuką ir jau nematai, kaip nevykėliai bando susirasti antrąją pusę televizijos ekrane, nematai vienadienių tuštučių ir tuštutauskų, o žiūri „Discovery“. Dar kartą paspaudi — „History Channel“.
Nėra namuose kabelinės televizijos, o palydovinę anteną įsigyti per brangu? Irgi ne bėda — per „Lietuvos ryto“ ar LRT televiziją gali žiūrėti dokumentiką.
O jei tuo metu nerodo, įsijunk „LRT kultūros“ kanalą. Rodoma produkcija tikrai nebukins.
Aišku, jei mygtuko paspaudimas nėra per daug sudėtinga operacija. Buką žmogų ir bukos knygos gali bukinti. Ir nieko čia nepadarysi.
Kodėl televizijai vienai prikišama, kad ji bukina, blogus dalykus rodo? Kodėl taip nekalbama apie koncertus, teatrą, knygas?
Atsakymą — bent jau sau — radau pavartęs gal keturių dešimtmečių senumo programas. Ar prisimename, kad daugiausia televizijos eterio laiko užimdavo rodoma lentelė? Pirmosios programos pasirodydavo apie šeštą valandą vakaro, o jau prieš dvyliktą baigdavosi.
Produkcijos buvo sukuriama žymiai mažiau, mažiau transliuojama. Ir tada televizija neatrodė kaip blogio šaltinis.
Dabar televizijos eteris užpildytas įvairiausiomis programomis. Televizija tapo viliokle, ji mus gundo ir sugundo žiū- rėti. O sugundyti žmonės mėgsta keršyti — skundžiasi, kad juos sugundė žiūrėti bukus dalykus.
Tad kuo mus gundo televizija vasarą? LRT televizija džiugins sporto mėgėjus — futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos šiame kanale bus apsčiai.
Kiti kanalai labiau pasitiki meile (jei galima šį žodį vartoti kalbant apie įvairius viliojimo projektus), niekada nenusibostančiomis tomis pačiomis gyvenimo istorijomis ir, be abejo, filmais.
Į kai kuriuos, manau, verta atkreipti dėmesį. Ir ne vien dėl pramogos. „Lietuvos ryto“ televizija džiugina tuos, kuriems įdomi istorija. „Čiapajevas. Aistra gyventi“, „Apaštalas“ — ir pramoga, ir galimybė geriau suprasti, kaip rusai bando įprasminti savo istoriją, kaip jie šiandien pateikia tuos asmenis, kurie Sovietų Sąjungoje buvo laikomi herojais.
Nereikia bijoti tokių serialų, reikia kritiškai juos analizuoti. Beje, man užstrigo vieno amerikiečių diplomato klausimas: „Kodėl bijote rusiškų serialų, o braziliškų ne? Jų juk rodo daugiau, bet apie brazilizaciją niekas nekalba.“
Serialas „Apaštalas“ — tai ir nuotykiai, ir žvilgsnis į žiaurią NKVD prigimtį: pagrindinis herojus tampa šnipu per prievartą, jo žmona paguldoma į ligoninę, sūnus atiduodamas į vaikų namus. O jam pačiam meluojama, kad šeima laimingai kartu jo laukia atliekant užduotį.
Sovietiniuose filmuose herojus net neabejodamas aukoja ir save, ir savo šeimą dėl Stalino ir komunizmo. Dabar rusai jau parodo, kad jiems ir šeima svarbi. Todėl, mano nuomone, „Apaštalas“ — ne tik gerai sukaltas pramoginis filmas, bet ir stalinizmo kritika.
Didžiųjų projektų, sutraukdavusių trečdalį ar daugiau gyventojų prie žydrųjų ekranų, laikai baigėsi. Dabar didieji projektai, kurių biudžetai skaičiuojami ne vienu šimtu tūkstančių, gali džiaugtis, jei surenka dešimt procentų žiūrovų.
Beje, Amerikoje, tame popkultūros bastione, auditorijos niekas neskaičiuoja procentais. Giriamasi, kad laida sutraukia dvi ar tris dešimtis milijonų žiūrovų.
Tai, aišku, įspūdinga. Tačiau jei paversime procentais, gausime niekingai mažą skaičių. Ir mūsų autorinės laidos su šimtus ar tūkstančius kartų mažesniu biudžetu atrodo žymiai geriau, jei matuosime procentais.
Yra ir gera, ir bloga naujienos. Gera ta, kad atsiranda nišinių kanalų, kurie pateiks nišinių laidų. Komercinės televizijos anksčiau nerengdavo politinių debatų, o dabar tai daro. Anksčiau jos vangiai reaguodavo į netikėtus įvykius, dabar tai daro operatyviai.
Turime net žinių kanalą. Kodėl? Ogi todėl, kad žinias žiūrinti auditorija yra įdomi reklamdaviams.
Iš tiesų vyksta lūžis. Ir čia — kaip bet kurioje rinkoje. Jei pateiksi naują produktą, galėsi pelnyti tam tikros auditorijos simpatijas. Anksčiau jos buvo per mažos, kad į jas kreiptų dėmesį, dabar — jau geidžiamas kąsnis.
Be to, reklamdaviams įdomiausios pinigingiausios auditorijos. O tai tikrai nėra buki žmonės.
Laidų daugės. Ir kuo toliau, tuo bus galima daugiau pasirinkti.
Aišku, su ta pačia sąlyga — jei mokama paspausti mygtuką.
Bet yra ir bloga naujiena. Ji banali — mūsų rinka per maža, tad laidų biudžetai, apkarpyti dėl krizės, vis mažės. Tai reiškia vis mažesnius resursus. O tai laidų kokybei tikrai ne į gera.
