Dievai žino, kiek tos meilės ir supratimo belikę šiandieniniame politizuotame ir pragmatiškame pasaulyje, bet man gražu, kad nepuolame išsižadėti universalių kultūrinių tradicijų, antikos, idealizmo ir amžinųjų vertybių.
Esame susiję labiau nei įsivaizduojame. Miestai oficialiai giminiuojasi. Valstybes vienija įvairiausios sąjungos, asociacijos, blokai, sutartys, sutartėlės.
Milijonai žmonių asmeniškai neabejingi kitiems kraštams. Vieni dievina Prancūziją ir Paryžių, kiti Ameriką ir Niujorką, treti Italiją ir Romą ar Veneciją. Kai kurie neatsispiria Viduriniųjų ar Tolimųjų Rytų traukai. Nesuklysime pasakę, kad emigracija ir turizmas yra masiškiausi šių laikų istorijos reiškiniai.
Pasaulyje vis dar yra labai daug žmonių, kuriems patinka Graikija ir Atėnai. Tačiau atvirai rodyti simpatiją nuskurdusiai ir tarptautinės bendrijos akyse susikompromitavusiai šaliai – lyg ir nebepatogu.
Graikijai su jos išskirtine istorija ir kultūra, salomis, kalnais, nepakartojama gamta ir puikiu maistu kiekvienas priklijuoja savą nepamirštamą etiketę. Kaip ir jos sostinei. Tiesa, taip nutinka ne keletą dienų, o bent jau keletą mėnesių ten gyvenusiems žmonėms.
Pastaruoju metu Graikija labiausiai garsėja savo ekonomine krize, išsisukinėjimu ir keistu nepaklusnumu ES valdantiesiems. Čia nekilnojamojo turto įsigijusiems užsieniečiams iškilo nepatogumų. Keliaujant į dažniausiai salose įsigytus ar nuomojamus vasarnamius stengiamasi išvengti Atėnų.
Vengiama jų ne dėl to, kad ten pavojinga, ir ne iš baimės užstrigti kelionėje dėl dar vieno visuotinio streiko, o todėl, kad bijoma pažvelgti į akis miestui, kuris vis dar beatodairiškai mylimas ir kuriuo taip norisi didžiuotis net svetimtaučiams.
Atėnus dažnai prisimenu panašiai kaip seni žmonės nostalgiškai prisimena pirmąją meilę, senus draugus ar palaidotus ištikimus gyvūnėlius. Nesąmoningai seku naujienas, jaudinuosi dėl tragiškų tenykščių įvykių, tarsi vis dar gyvenčiau mažame bute to didelio balto miesto centre ir girdėčiau piketuojančios minios triukšmą, jausčiau dažnų tose vietose žemės drebėjimų sukeliamus virpesius, negailestingą vėją, vasaros liūtį, žiemos apledėjimą ir ryškius bugenvilijų bei jazmino kvapus, kurių nesugeba užgožti išmetamosios automobilių dujos.
Tačiau žinau: sugrįžti į tokius Atėnus, kokius palikau, jau niekada nebepavyks.
Šiandien juos galima prilyginti vulkanui – jis sprogsta, išsiveržia, paskui viskas lyg ir sugrįžta į vietas. Bet iš tikrųjų niekas nebėra taip, kaip buvę. Ypač šis miestas negailestingas smalsuoliams, kurie trokšta įkelti koją, tačiau bijo, kad neapdulkėtų batai.
Jau pirmieji Atėnus užklupę streikai subjaurojo jo veidą. Saulė vis dar šviečia, medžiai apsunkę apelsinais, lauko kavinės apgultos jaunimo.
Popietę gali leisti gražiausių Milano vietų vertame Kolonaki rajone, vakare stebėti fantastiškai spindintį miestą nuo Likavito kalno viršūnės, o ryte vaikščioti pajūriu ir mėgautis saule. Tebeverda naktinis gyvenimas: su buzukiu ir futbolu, gurkšnojant šaltą „mythos“ apleistame amfiteatre, Akropolio papėdėje ar ant centrinės Plakos aikštės laiptų valgant skaniausią pasaulyje gyros. Tačiau viskas jau gerokai kitaip. Užtenka pažvelgti į vis dar išdidžių senolių veidus – nukrečia šiurpas. Ne dėl savęs, o dėl vaikų ir anūkų kraujuoja jų širdys.
Skaisti ir ryški Amžinųjų Atėnų etiketė po truputį virsta apšiurusiu turistiniu atviruku, nes dabar jie yra ties riba tarp istorinės didybės ir šiandieninio trečiojo pasaulio šalies chaoso.
Tad ir kirba klausimas: ar mūsų Vilnius dar nori, o jeigu taip, tai kiek ilgai benorės būti vadinamas Šiaurės Atėnais?
