Netikėtas konfliktas kilo atvykus į Kalno ir Žemaitės gatvių sankryžą, kur į Priekulės parapijos klebono kunigo Česlovo Degučio vairuojamą apynaujį automobilį „Toyota“ rėžėsi „Renault“.
Nuo smūgio „Toyota“ apsivertė. Tiesa, per avariją aukų ir sužeistųjų išvengta. Įvykio vietoje jau dirbo du žurnalistai, spragsėjo fotoaparatai. Jie dekanui Z. Degučiui kažkodėl neužkliuvo, gal todėl, kad korespondentai buvo vyrai? Gerai, kad ne viduramžiai Priėjusi prie avarijos žiūrovų, paklausiau, kiek mašinoje važiavo žmonių. Iš būrelio į priekį paėjęs solidaus amžiaus kunigas piktai pasiteiravo, kas aš tokia esanti, kad čia klausinėju? Prisistačiau esanti žurnalistė, atrodo, tai ir supykdė kunigą. „Jūs esate vampyrė“, – tokiu savo pareiškimu mane ir kolegas pribloškė dvasininkas. „Viduramžiais moteris apkaltindavo raganavimu ir sudegindavo ant laužo. Negi XXI amžiuje kunigai ėmėsi naujų metodų, kaip susidoroti su žurnalistais?“ – juokais sau tyliai pasakiau. „Kvėpuoji mano oru!“ Staiga Z. Degutis ėmė šaukti, kad aš per arti atsistojau ir pažeidžiau jo privatumą. „Gerai, jau gerai, jeigu taip bijote moterų...“ – pasitraukiau kiek galima toliau nuo Dievo tarno. „Kvėpuoji mano oru!“ – dar vieną netikėtą kaltinimą metė kunigas Z. Degutis. „Na, jau kvėpuoti oru nenustosiu. Orą Dievas sukūrė visiems“, – atsakiau kunigui, kurio pareiškimai pasirodė daugiau negu keisti. Kunigas nesiteikė prisistatyti Paprašius prisistatyti, dvasininkas kategoriškai atsisakė tai padaryti. Pareigų ir pavardės klausiau kelis kartus, sakydama, kad apie nederamą kunigo elgesį noriu pranešti vyskupui, bet Z. Degutis nesutiko atskleisti savo asmenybės. Tai padaryti padėjo internetas. Išvydęs į jį nukreiptą fotoaparatą kunigas Z. Degutis dar labiau įsiuto, ėmė mosikuoti rankomis prieš fotoobjektyvą. Į reikalavimą nefotografuoti teko atsakyti, kad mes esame viešoje vietoje. Tai taip pat negelbėjo. Priėjęs prie viešąją tvarką eismo įvykio vietoje palaikančių policijos pareigūnų Z. Degutis aiškino, kad jie turi sulaikyti fotografuojančią žurnalistę, ir rodė į mane pirštu. Buvęs politikas prisiminė seną nuoskaudą Per incidentą tarp eismo nelaimės žiūrovų atsirado žurnalistę plūstančio kunigo užtarėjų. Už nugaros kažkas ėmė šaukti, kad aš turiu ištrinti nuotraukas. Akimirką pasidžiaugiau: „Gerai, kad šalia vaikšto policijos pareigūnai, o tai sudaužytų mano fotoaparatą, gal ir man pačiai kliūtų.“ Atsisukusi išvydau buvusį Telšių rajono savivaldybės administratorių Vaclovą Gudauskį, kurį žiniasklaidoje esu kritikavusi už tai, kad netinkamai prižiūrėjo savo šunis. Mat buvusio politiko šunys, baugindami vaikus, lakstė po Telšių miestą. Matyt, prisimindamas seną nuoskaudą ponas V. Gudauskis, lyg būtų mano darbdavys, ėmė žerti priekaištus dėl neva prasto mano žurnalistinio darbo. Ar laidotų be užmokesčio? Bet grįžkime prie Mažeikių dekanato dekano Z. Degučio, kuriam Žemaitijos sostinės centre, keli žingsniai iki katedros, vidury dienos vaidenasi ne tik vampyrai, bet ir banditai. Dvasininkas nenorėjo girdėti apie tai, kad viešoje erdvėje žurnalistai gali fotografuoti. „Jūs iš žmogaus nelaimės pelnotės“, – nugriaudėjo kunigas. Taip ir norėjosi paklausti šio Dievo tarno, ar daug žmonių yra palydėjęs į kapines be solidaus užmokesčio? Juk laidotuvės yra nepalyginamai didesnė nelaimė negu klebono Česlovo, kuris yra Zenono Degučio brolis, sudaužytas prabangus automobilis, už kurį atlygins draudimo bendrovė. Apie tai nutylėjau, tik pasakiau, kad toks nederamas kunigo elgesys sugadino mano nuomonę apie dvasininkus. Z. Degutis į repliką atrėžė, kad jam mano nuomonė nesvarbi. Neadekvatus elgesys kelia nerimą „Tokios debiliškos moters nesu matęs“, – pokalbio pabaigoje garsiai pareiškė kunigas. Su šypsena padėkojau už komplimentą, kurio anksčiau neteko girdėti, ir pridūriau, kad ponas klebonas, ko gero, jaučia fobiją moterims. Reikia pažymėti, kad neadekvatus dekano Z. Degučio elgesys kelia nerimą. Be vampyrų, kunigas Telšiuose mato knibždančius banditus.
„Perduosite banditams nuotraukas“, – toks viešas Z. Degučio pareiškimas daugeliui aplinkinių sukėlė juoką. Nuskubėjo į rekolekcijas Pasirodo, tą gražų saulėtą rytą dvasininkai skubėjo į rekolekcijas. Tai dvasinės pratybos, intensyvūs maldos, susikaupimo renginiai.
Rekolekcijose dalyvaujama grupelėmis arba po vieną. Kartu skaitomas ir analizuojamas Šventasis Raštas, meldžiamasi, giedama, klausoma keleto pamokslų, skaitomi skaitiniai. Kažin ar viešoje vietoje žurnalistę įžeidinėjęs Mažeikių dekanato dekanas Z. Degutis, kuris turėtų būti ne tik tarpininkas tarp Dievo ir tikinčiųjų, bet ir pavyzdys tikintiesiems, nuėjo išpažinties? Žmonių nuomonė nesvarbi Pokalbis su kunigu Z. Degučiu truko gal 5 minutes, per jį daugiau kalbėjo, tiksliau – mane plūdo dvasininkas. Į kaltinimus vampyrizmu ir banditizmu nutylėjau ne tik iš pagarbos jo amžiui (ponas kunigas man tiktų į tėvus), bet ir iš pagarbos aplinkiniams. Juk jeigu dar žurnalistė būtų į darbą paleidusi liežuvį, kaip tą darė kunigas, tai mūsų bendravimas būtų pavirtęs turgaus bobų ginču. Nors daugiau tylėjau, negu kalbėjau, bet galvoje sukosi mintys: „Dukros šiemet priėmė pirmąją komuniją, Telšių katedroje buvo nuostabi šventė. Jeigu aš grįžusi namo savo vaikams papasakosiu, kaip jų mamą išplūdo kunigas, vargu ar jie benorės eiti į maldos namus.“ Ne veltui sakoma, kad šaukštas deguto gali sugadinti medaus statinę, bet, kaip pareiškė kunigas Z. Degutis, jam mano, ne tik kaip žurnalistės, bet ir tikinčiosios, nuomonė nerūpi. Ko gero, šventikui nesvarbi ir aplinkinių nuomonė. Kitaip ar jis būtų išdrįsęs nederamai elgtis viešumoje? Po incidento sankryžoje nelaikau pykčio ant kunigo. Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro. Pasikeitė ar buvo nenuoširdus? Visagalis internetas ne tik padėjo nustatyti mane išplūdusio šventiko asmenybę, bet ir sužinoti, kad tai visuomenėje gerbiamas žmogus. Z. Degučiui suteiktas garbės kanauninko laipsnis. Pernai 60 metų jubiliejaus proga viename interviu paklaustas, ką gyvenime labiausiai vertina, Z. Degutis atsakė: „Didžiausia vertybė – santykis su žmonėmis. Nieko vertingesnio nėra. Žmonės yra mano erdvė, kurioje galiu reikštis kaip žmogus arba kaip kunigas, vadinamas tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Mano džiaugsmas – žmonės.“ Po incidento su Z. Degučiu svarstau – negi per metus kunigas galėjo taip pasikeisti, o gal tąkart duodamas interviu tiesiog buvo nenuoširdus?
