Klasikos populiariausiųjų sąrašai — ne tas pats, kas popmuzikos, ir parduoti įrašų, kad į juos patektum, reikia žymiai mažiau, bet tai nė kiek nesumenkina Martyno laimėjimų. Turime pirmą lietuvį, rimtai sublizgėjusį britų „topuose“, nusipelniusį paklodės dydžio straipsnių britų laikraščiuose, o tai rimta proga švęsti.
Viename tų straipsnių papasakota, kaip įtakingas britų prodiuseris Rickas Blaskey apsisprendė dirbti su Martynu: internete pamatęs įrašą iš TV3 šou „Lietuvos talentai“, kuriame lietuvis grojo virš scenos pakibęs ant lynų.
Šį rudenį dėl reitingų Lietuvoje vėl pešis net du muzikiniai realybės šou. Po TV3 „X Faktoriaus“ sėkmės LNK vis dėlto ryžosi dar vienam sezonui atgaivinti planuoto žiūrovų dėmesio nesulaukusį „Lietuvos balsą“.
Kai šį pavasarį jis nevyko, TV užkulisiuose be užuolankų buvo pasakojama: televizija nusprendė nebemesti didelių pinigų į projektą, kuris šalies publikai buvo „pernelyg protingas“. Suprask, be žmonos ieškančio Radžio ir su pernelyg daug muzikos užsienio kalba.
Tada į TV3 atėjo „X Faktorius“ ir parodė, kad užsienio kalba niekam netrukdo, o gerą TV produktą galima sukurti ir be lietuviškų fonograminių scenos „žvaigždžių“.
Tiek „X Faktorius“, tiek „The Voice“, pagal kurį kuriamas „Lietuvos balsas“, — pasaulyje pripažinti, kokybiški TV formatai, ir tai, kad bus galima mėgautis jais abiem, žiūrovams tik geriau. Jei, žinoma, konkuruojantys kanalai nesugalvos šių projektų transliuoti tuo pat metu — tai atspindėtų visas geriausias lietuviškas eterio tradicijas. Bet čia jau atskira tema, kurios išrišimą matysime rudenį.
„Lietuvos talentų“ laimėtojas Martynas — kol kas ryškiausias mūsų šalyje TV šou atrastas atlikėjas, sulaukęs tarptautinės sėkmės. Tačiau jo istorija verčia susimąstyti apie einančiųjų į tokius renginius tikslus ir motyvus. Lietuvoje turėjome pakankamai įvairaus plauko muzikinių šou, kad jau galėtume daryti šiokias tokias išvadas apie jų naudą laimėtojams.
„Kelias į žvaigždes“ (LNK) buvo komerciškai bene sėkmingiausias talentų šou Lietuvos televizijų istorijoje, tačiau jame dainavusieji iki šiol jaučia pagirias.
Ne visi — tam pačiam Radžiui viskas gerai. Tačiau grupės DAR vaikinai Grūdas ir Vudis per „Eurovizijos“ atrankas nė neslėpė bandantys atsikratyti kelio į žvaigždes šleifo, kuris jų norimai auditorijai atrodo joks pliusas, greičiau priešingai.
Panašias mintis apie „kelininkų“ palikimą dėstė ir Londone laimės ieškanti Vilija Matačiūnaitė, kai pavasarį dalyvavo projekte „Auksinis balsas“ (LRT televizija).
Kita vertus, jie gali nevaryti Dievo į medį — kviesdami į „Kelią į žvaigždes“ jo rengėjai ir nežadėjo nieko daugiau, tik didelį žinomumą Lietuvoje. Tikslas ir buvo pasiektas. Pamenu, kaip vežiau mokyklinio amžiaus giminaitėms į provinciją perdovanoti Vilijos albumą. Jis ten sukėlė tikrą euforiją.
TV3 „Dangus“, jei tokį dar prisimenate, jau svaidėsi užuominomis apie tarptautines ambicijas. Pirmoji laimėtoja Rasa Bubulytė gavo progą studijuoti Paulo McCartney įkurtoje akademijoje Liverpulyje ir iš to pasiėmė viską, ką galėjo. Tai yra būrelį norvegų, su kuriais dabar turi vieną gražiausiai grojančių grupių Lietuvoje „Rasabasa“.
Tame pačiame šou dalyvavęs Vaidas Baumila dabar — graibstomas užsakovų, tačiau tikrojo karjeros postūmio sulaukė, kai savo lėšomis išvyko į Angliją mokytis miuziklų dainininko specialybės. Grįžo toks pasikeitęs, kupinas pasitikėjimo savimi ir išmokęs elgtis scenoje, kad net patikėti nelengva. Realybės šou abiem padarė įtaką, tačiau tikrųjų aukštumų tiek Rasa, tiek Vaidas turėjo siekti savo jėgomis.
„Lietuvos balsas“ ir „X Faktorius“ turi vieną elementą, kuris juos skiria nuo kitų šou. Abu trimituoja apie sutartis su įrašų leidybos gigantais. „Lietuvos balsą“ globoja „Universal“, „X Faktorių“ — „Sony Music“.
Pagal taisykles šie banginiai pasirūpina kiekvienoje šalyje šou laiminčio atlikėjo įrašų leidyba. Dar pirmame atrankų etape dalyviams pradeda sapnuotis gastrolės su Rihanna ir duetai su Robbie Williamsu, tačiau čia ir yra visas triukas.
Mažytė paslaptis (nors anokia čia paslaptis) — tiems, kurie bent kiek susiję su muzikos verslu, tai šiek tiek kelia šypseną. Mat tie tarptautiniai gigantai turi kalnus kur kas svarbesnių ir jiems įdomesnių problemų, nei rūpintis šou laimėtojais iš mažos Lietuvos.
Julija Jegorova jums galėtų papasakoti šiek tiek apie tai (nors tikriausiai nepasakos). Taip, „Universal Music“ jai davė skandinavų parašytų dainų ir teoriškai išleido tą pažadėtą albumą, tačiau be jokio didelio entuziazmo (tokios mažos šalies rinka gali kelti tik žiovulį) ir ambicijų pamėginti jį išpopuliarinti už Lietuvos ribų. Dabar, praėjus keliems mėnesiams po išleidimo, tą albumą mažai kas prisimena.
Dar reikia luktelėti, kad pamatytume, kaip bus su „X Faktoriaus“ laimėtoja Giedre Vokietyte. Bet dėl jos pasiryžimo dainuoti ne „popsą“ ir nedidelio troškimo būti žvaigžde jau dabar aišku, kad ji verčiau liks baruose su mėgstama muzika, nei lankstysis prodiuserių nurodymams. Ir tai, beje, yra gerbtina.
Reikalas tas, kad kone kiekvienoje šalyje yra po savo balsą ir faktorių, ir 99 procentais atvejų jų laimėtojai lieka tik vietinės rinkos herojai. Labai dažnai — tik iki kito sezono pradžios.
Niekada nekilo klausimų, kodėl tiek daug įvairių šalių „Balso“ laimėtojų dalyvauja „Eurovizijos“ atrankose? Nes dažnai daugiau ir neturi kur eiti.
Tai visai nėra blogai — išbandyti save, pelnyti simpatijų, sukaupti pasitikėjimo savimi ir patirties yra didelė dovana kiekvienam norinčiam dainuoti. „X Faktorius“ ir „Lietuvos balsas“ to gali duoti su kaupu.
Jei norisi užlipti ant aukštesnio laiptelio, laimėti lietuvišką realybės šou nepakaks. Tai bus tik treniruotė prieš ilgą kelią, pilną nusivylimų ir sunkumų. Toliau kapstytis reikės patiems, o sėkmės galimybė — miglota. Martynas bent jau parodė, kad noras, talentas, ambicijos kartais nuverčia kalnus. Tik tokių kaip jis — vienetai.
