Tad ši beformė masė net nepajuto, kaip į ją vėl buvo suleista mirtino viruso dozė, o tam priešintis mėgino tik sveikiausia ir nepalaužiama Tautos mažuma.
Tačiau kova buvo didinga – senukas Homeras vartosi karste, nes negali jos aprašyti! Juk tas priešakinis mūsų Tautos būrys labiausiai priminė tuos 300 vyrų Termopiluose, kurių didvyriška žūtis iki šiol gyva net supuvusiojo Holivudo filmuose.
Tai, beje, juto ir patys šių dienų herojai. Pavyzdžiui, viena šviesiaplaukė grynosios baltų rasės atstovė, apsiginklavusi filmavimo kamera priešų žvėriškumams įamžinti, vilkėjo marškinėlius su angliška fraze iš holivudiškojo „300”, kurią į priešų veidus svaidė didžiavyris Leonidas: „This is Sparta!” („Tai – Sparta!”).
Priešų armada išties prilygo siaubingojo Kserkso vestai persų armijai. Šios armados branduolį sudariusius nuožmiuosius homoseksualus lydėjo ir žiaurumu pagarsėjusios specialiosios moterų socialdemokračių pajėgos, ir gailesčio nepažįstantys liberalai, ir tiktai išdegintą žemę po savęs paliekantys Europos Sąjungos valdžios atstovai.
Doros, Tikėjimo ir Kraujo grynumą išsaugojusių tautų – ypač lietuvių – genocidas yra svarbiausias šio homoseksualaus monstro tikslas.
Vis dėlto kiaurai garbinga mūsų istorija ne veltui liudija, kad šios tautos žiedas – plieninis. Tad nors gynėjų ir buvo mažiau nei prieš kelerius metus, o nuo to laiko pagausėjusi gėjų armija kone prilygo jų kohortai, būtų buvę kaip toj dainoj „lenkams buvo didi kova, lietuviams – zabova”.
Juolab kad priešakinėse mūsų eilėse stovėjo ir Garliavos ugnį bei vandenį perėjusi violetinė rinktinė, visuomet atsirandanti ten, kur jos prireikia.
Bet priešų pusėn, kaip ir Garliavoje, stojo išdavike galutinai virtusi valstybė su visa savo represine mašinerija – pėsčios, raitos ir šarvuotos policijos šimtinėmis ir net vienu sraigtasparniu, kuris skutamuoju skridimu virš Gedimino prospekto valė kelią okupantui.
Taigi mūsų didžiavyriams liko lyg malkoms kristi į policijos vežimus, trauktis prieš arklių užpakalius ir naikinti priešus taiklia kaušinių ugnimi, badyti špygomis ar svilinti plakatuose sudėta ir per garsiakalbius išrėkta Tiesa. Bet negailestingai susemti buvo net ir nekalti gyvūnai – pavyzdžiui, savo pilietinės pozicijos atbindzenęs pareikšti ožys Simonko.
Bet garsiausiai apgiedok, patriotiškasis rinkėjau, patį mūsų Leonidą – skaisčiašalmį P.Gražulį ir apdovanok jį amžinu atilsiu Seime. Juk į mūšio lauką jis vėl grįžo net po to, kai jį kniūbsčią užgulė net keturi savo orientacijos neslepiantys uniformuoti žaliūkai.
Be to, jis pats buvo ginkluotas mirtinu ginklu – homoseksualizmo bacilas naikinančio dezinfekcinio skysčio purkštuvu.
Vis dėlto skubėk, o Petrai, juo apipurkšti ne tik užkrėstos Katedros, Lukiškių aikštės ir visų jų prieigose buvusių žmonių – ypač vaikų. Apšlakstyk juo kiekvieną abejingosios Lietuvos žemės pėdą!
Juk Leonido žygdarbio įkvėpta Sparta pagaliau nušlavė okupantus, o šiandieninė Lietuva vis greičiau keliauja ten, kur jai numatyta Briuselyje, – į getą.
Jis bus įkurtas dabartinio Vilniaus čigonų taboro, kurį klastingasis A.Zuokas jau nori iškeldinti už tos pačios Europos pinigus, vietoje.
Tame gete ir jo kopijose kiekviename ištuštėjusiame mieste keliasdešimt nugirdytų ir narkotikų pripumpuotų heteroseksualių porų dar gimdys vaikus, kuriuos čia pat iš jų atiminės norvegai ir perdavinės homoseksualams tvirkinti.
Taip bus papildomos jų minios, nuo ryto iki vakaro marširuojančios kiekvienoje gatvėje, o naktimis siaučiančios gėjų klubais paverstose bažnyčiose.
Kada ateis ši Lietuvos ir pasaulio pabaiga – nežinia. Nors lemtingasis savaitgalio mūšis, be abejo, buvo ne paskutinis, regis, ta pabaiga – jau ne už kalnų.
