Naujausios nelegalios S.Rachinšteino statybos jau net verčia manyti, kad gal Lietuvoje įsigaliojo dvi skirtingos teisės sistemos – viena nustato, kas leistina ar neleistina visiems piliečiams, o kita, skirta pačiam S.Rachinšteinui, suteikia laisvę daryti, ką tik nori.
Pernai S.Rachinšteino bendrovė „Finiens” ant svetimo pastato – buvusio Taupomojo banko – Vilniuje, Justiniškių gatvėje, be jokių leidimų pradėjo priestato statybą. Pagal įprastą tvarką toks neteisėtas statinys turėjo būti nugriautas. Bet S.Rachinšteino bendrovė dabar jau baigia jį įrengti.
Istorija, kaip jam pavyko tai padaryti, verta detektyvinio romano. Prasidėjus neteisėtai statybai, inspektoriai tuoj pat užfiksavo pažeidimą ir įpareigojo priestatą lipdyti ėmusią kitą S.Rachinšteino įmonę „Bordolina” nugriauti savavališkas konstrukcijas.
Bet S.Rachinšteinas į tokius iš pradžių uolius inspektorių reikalavimus paprasčiausiai nereagavo, tik pakeitė priestato statytoją – darbus perėmė su juo siejama kita įmonė „Grangeras”.
Ši bendrovė prieš porą metų jau buvo įsivėlusi į neteisėtos statybos skandalą sostinės Teatro gatvėje, kai vietoj Seimo narės A.Stancikienės tėvams priklausiusio garažo ėmė statyti prabangų trijų aukštų pastatą.
Statyba pradėta turint leidimą tik rekonstruoti garažą. Bet kažkas užtušavo žodį „rekonstrukcija” ir užrašė „nauja statyba”.
Remdamasi šia klastote bendrovė „Grangeras” ir ėmėsi darbų.
Kilus skandalui, S.Rachinšteinas griebėsi jam įprasto metodo – ėmė kaitalioti šio statinio savininkus, bet tai buvo tik nuosavybės dokumentų kilnojimas iš vienos jo kišenės į kitą.
Statomą pastatą „Grangeras” skubiai pardavė „Finiens” bendrovei, ši – įmonei „Emilė”, tačiau visos jos buvo vieno lizdo paukščiai – S.Rachinšteino kūriniai.
Teisėsauga taip ir nenustatė, kas suklastojo statybos leidimą, nors visiems aišku, kieno interesus tai tenkino. O statinį Teatro gatvėje perėmusios įmonės „Emilė” atstovai teisėjams aiškino, kad jie nieko apie klastotę nežino, yra sąžiningi įgijėjai, tapę ne jų sukurtos situacijos įkaitais.
Kaip jau įprasta, teismai tuo patikėjo nė nesiaiškindami, kas sieja viena kitai statinį perleidusias bendroves. Ir štai 2012 metų pabaigoje teisėjo R.Gadliausko pirmininkaujamas Vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, galintį sukelti dokumentų klastojimo potvynį.
Teisėjai pripažino, kad statybos Teatro gatvėje leidimas akivaizdžiai taisytas, todėl turi būti panaikintas, bet kartu įpareigojo Vilniaus savivaldybę per tris mėnesius išduoti naują leidimą, kuris legalizuotų tai, kas iki tol daryta savavališkai.
Ar verta stebėtis, kad po tokios teisinės pergalės S.Rachinšteinas ėmėsi dar vienos statybos jau be jokio, net ir suklastoto leidimo?
Tik keista, kad iš pradžių reikalavę nugriauti nelegaliai statomą priestatą Justiniškėse, statybos inspektoriai netrukus kapituliavo. Jie nustatė terminus, iki kada tai turi būti padaryta, bet kai lyg vaipantis iš įstatymų priestatas stiebėsi aukštyn, ėmė vis nukėlinėti pažeidimų pašalinimo datas ir galiausiai išvis nurimo, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Sklinda kalbos, jog statybų inspektoriai tiesiog numojo ranka į šią aferą manydami, kad nėra prasmės švaistyti laiko ir jėgų teisiniams ginčams su S.Rachinšteinu, nes jis vis tiek laimės teismuose.
Kad ši išankstinė nuomonė turi realų pagrindą, rodo gausybė bylinėjimosi su S.Rachinšteino bendrovėmis pavyzdžių – teisėjai tarsi užkerėti priima tik šiam veikėjui palankius sprendimus.
Viena tokių aukų – Taikomosios gruntų mechanikos institutas. Pirmosios instancijos teismui šio instituto mokslininkams pavyko įrodyti, kad S.Rachinšteino bendrovės pretenzijos yra nepagrįstos ir grindžiamos suklastota sutartimi, bet Vilniaus apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjos O.Gasiulytės, nematė jokių klastočių ir ko aferų meistras užsiprašė, tai jam ir davė.
Netgi prasilenkiančių su sveiko proto logika panašių palankių sprendimų sąrašas –jau ilgas. Pavyzdžiui, S.Rachinšteino bendrovė „Serneta” Vilniaus apygardos teismą įtikino esanti moki, o šio teismo teisėjui D.Rinkevičiui įrodė neturinti lėšų net žyminiam mokesčiui.
O štai Apeliacinio teismo teisėjas K.Gurinas patikėjo, kad kitos aferų meistro įmonės LNTV valdomas pastatas vertas ne 53 tūkstančius litų, kaip nustatė turto vertintojai, o 7,4 mln. litų ir kad ji dar kažkokiai mistinei bendrovei paskolino 25 mln. litų, tad jai neiškėlė bankroto bylos.
Nuo S.Rachinšteino nukentėję verslininkai, skirtingai nei teisėjai, jau perprato jo aferų schemas.
Nepajėgdami apsiginti teismuose pavieniui, jie susivienijo ir apibendrino metodus, kuriais S.Rachinšteinas mulkina verslą ir tyčiojasi iš mūsų šalies įstatymų.
Lieka neaišku tik viena, kada teisėjai nustos lankstytis S.Rachinšteinui.
