Tačiau viešojoje erdvėje tarp į kraštutinumus linkusių kovotojų ir nepraustaburnių kylantis karas atskleidžia, kad seksualinę orientaciją reklamuojančios akcijos ir rypavimai apie homofobiją iš tiesų kovą už lygybę veikiau imituoja ir dar labiau priešina žmones. Tai kartu kompromituoja ir žemina niekuo dėtus homoseksualus, kurie savo pakraipos nė neslepia, tačiau turi kur kas prasmingesnės veiklos ir saviraiškos būdų, nei žygiuoti Gedimino prospektu pasidabinus vaivorykštės spalvomis ir reikalauti iš valstybės privilegijų ar paramos savo meilės formai propaguoti.
Jeigu eitynėmis buvo mėginama kopijuoti kadaise klestėjusį Berlyno Meilės paradą, tai šis bandymas – visiškai nevykęs. 2001-ųjų vasarą Vokietijos sostinėje ir aš slinkau paskui gatves užgulusias pusnuogių homoseksualų, transvestitų, transseksualų ir jiems prijaučiančių narcizų minias.
Tai buvo įspūdinga masuotė, tikra techno muzikos šventė. Deja, ir narkotikų paradas. Kiekviename žingsnyje buvo siūloma įsigyti kvaišalų. Daugybė jaunuolių paradą stebėjo stiklinėmis akimis. Tiesą sakant, kvaišalai ir yra didžiausias tokio pobūdžio fiestų biznis.
Jeigu gėjų eitynių Vilniuje idėja ir tolimesnė vizija visiškai kitokia ir jomis viso labo mėginama įskiepyti žmonėms daugiau tolerancijos ir supratimo, tai ir šis bandymas nevykęs. Mat iš susiskaldžiusių piliečių reakcijos matyti, kad Lietuvos gėjų lygos propaganda tik įkaitina įtampą tarp skirtingų visuomenės grupių, o tarp nepakančiųjų ir toliau aštrina netoleranciją „kitokiems“.
Tie, kurie pasiryžę sudaužyti ar niekinti žmogų vien dėl jo seksualinės orientacijos, kertu lažybų – jokios eitynės jų būdo ir įsitikinimų nepakeis. Be to, tie mušeikos skandalistai su lygiai tokiu pat užsidegimu pultų keikti ir kumščiuotis ir prieš tautines mažumas, ir prieš kitatikius.
Mat iš prigimties agresyvios veislės atstovams nėra esminio skirtumo, prieš ką protestuoti ir lieti tulžį – svarbu, kad būtų bent kažkoks objektas pykčio ir kaltinimų strėlėms leisti bei, svarbiausia, tam paruoštas purvo kautynių ringas.
Tad ir gėjų eitynės tapo puikia cirko arena. Joje turėjo galimybę pasireikšti ir išsiskleisti dviejų priešingų stovyklų radikalai: vienoje pusėje – saujelė įkyriai savo seksualinę orientaciją brukančių ir isteriškai homofobais tautiečius išvadinančių veidmainių, kitoje – kurstantys piliečius homoseksualus dezinfekuoti ir utilizuoti socialiniai marginalai bei netgi kamikadzės paslaugas siūlantys nestabilios psichikos ypatos.
Policija šioje dramoje irgi atliko įsimintiną vaidmenį: ryžtingai, kaip per kovinius filmus rodoma, antrankiais surakino galimą kenkėją. Nukenksminimo scena per žiniasklaidą buvo tiek sureikšminta, kad, regis, suimtas ne kažkoks eilinis rėksnys, kurio nuomonė mažai kam terūpi (nebent kelia juoką), o tarptautinio masto teroristas.
Apibendrinant, dar galima pridurti, – ramu ir saugu gyventi lietaus krašte, – kriminalas kuriamas tuščioje vietoje. Beje, tolerantiškiausi ir liberaliausi visuomenininkai liko šį nuotykinį spektaklį-filmą stebėti iš šalies, o gal atsistojo ir išėjo nė nebaigę jo žiūrėti.
Tačiau problema dėl homoseksualų, kurios iš tiesų nėra, pučiama ne šiaip sau. Jau nebe pirmą kartą pažymiu: tendencija akivaizdi, jog dirbtinai provokuojami skandalai ir visuomenę skausmingai perskeliantys įvykiai nukreipia aktyvių gyventojų dėmesį nuo tuo metu už jų akių plėtojamų milžiniškų projektų, kurie šaliai gali būti pavojingi ir nuostolingi, o naudingi tik grupelei suinteresuotų politinių jėgų.
Kol pasimetę ir paklaikę žmogeliukai mėgaujasi pešdamiesi ir vaidydamiesi – kai kada dėl visiškų niekų, – „pašvęstieji“ tyliai ir ramiai dalijasi milijonų vertės komisinius už prastumtus įstatymus ir objektus.
Štai tuo metu, kai dabar jau visiems ne juokais atsibodusi ir įgrisusi šviesiaplaukė teta garsiai lojo apie iškrypėlių klaną, o patiklūs, įtaigūs, vertybėse susipainioję jos pasekėjai telkėsi kruviniems žygiams, valdžios aukštumoje buvo vedamos pusiau slaptos derybos dėl Visagino atominės elektrinės.
Pikantiška pasaka su pornografijos elementais neprašovė pro šalį. Liaudžiai ji suveikė kaip opiumas – maloniai audrino vaizduotę ir laisvėn paleidinėjo tautiečių vidinius gaivalus, per juos net buvo pasimiršę svarbūs, valstybės likimą lemiantys politiniai reikalai.
Juk Lietuvoje seksas ilgą laiką išvis buvo tabu. Niekada čia nebuvo erotinės kultūros, o smetonmečio davatkų, vėliau – okupantų dėka su kūniška meile susijusios temos buvo slopinamos. Užtat dabar prasiveržusios jos sulaukia neadekvačiai daug dėmesio ir keisčiausių interpretacijų. Kai kam ypač naudinga, jei jos pareikalauja aukų ir vilnija kruvinomis bangomis.
Nenuostabu, kad atslūgus tariamos pedofilijos skandalui, kurio iš tikrųjų ir nebuvo, toliau buvo dirva purenama rietenoms dėl homoseksualizmo. Jis Lietuvoje irgi virsta jaudinančiu valstybinio lygio trileriu.
Eitynių ir apskritai šios seksualinės pakraipos reklamos organizatoriams naudinga šaržuoti ir pūsti savo temą, nes tai yra būdas įsisavinti ES paramą. Tarp kitko, savo taktiniais ėjimais pastarieji labai primena kitas Briuselio arba Skandinavijos nurodymus vykdančias marionetes, kurios, prisidengusios kova už žmogaus teises, bruka įtartinas socialines programas ir nepasiteisinančias praktikas, pavyzdžiui, seminarus smurtaujantiems vyrams.
Taikliai Rokas Žilinskas įvardijo Lietuvos gėjų lygą – UAB. Dar galima pridurti, jog tai politinė partija, kurią sudaro vos keli asmenys, tik veikianti be jokios atsakomybės.
Gėjus – visai ne profesija, o homoseksualizmas – tai ne veikla ar kūryba, apie kurią reikėtų diskutuoti ir dar svarstyti dėl jos paramos iš Europos mokesčių mokėtojų kišenių. Tuo labiau tai nėra kažkoks neįgalumas ar liga, dėl kurios būtų būtinybė taikytis į kokias nors lengvatas ar kompensacijas.
Tai tik lytinė pakraipa, kiekvieno individo asmeninis reikalas ir laisvas pasirinkimas. Tačiau politizuotas jis tampa visos tautos galvos skausmu ir konfliktų šaltiniu, o tuo metu rezgamas koks nors grandiozinis abejotino verslo planas.
Galbūt violetinę psichozę pakeitusios vaivorykštinės provokacijos čia palaikomos ir stumiamos tam, kad niekas netrukdytų dėdėms iš už Atlanto su įvairiais Lietuvos politiniais sluoksniais derėtis dėl nuodingų atliekų laidojimo Marijos žemelėje?
Žinoma, tai – tik prielaida. Vis dėlto nereikėtų nustebti, kad visuomenėje aprimus aistroms pastaruoju lytiniu klausimu, bus jau priimtas galutinis sprendimas šalį paversti kenksmingų medžiagų kapinynu. O gal tiesiog bus galutinai efektyviai ataušinti kokio nors kito įspūdingų apimčių lėšų pasisavinimo pėdsakai... Bet tai jau kita tema.
