Pirmąsyk nuo 1993-iųjų planetos čempionato nė vienam mūsų šalies lengvaatlečiui pasaulio pirmenybėse Maskvoje nepavyko patekti net į geriausiųjų aštuntuką. Iš 14 Lietuvos atstovų, startavusių Lužnikų stadione, aukščiausią vietą – 9-ąją – užėmė disko metikė Z.Sendriūtė.
Kodėl Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) – viena dosniausiai finansuojamų šalies sporto struktūrų – šiemet jau nebeturėjo nė vieno pasaulio elito sportininko?
Girdėti pasiteisinimų: šiuolaikiškų bazių trūkumas, trenerių kvalifikacijos stoka. Dar siūloma kantriai palaukti, kol užaugs talentingas jaunimas.
Bet juk esminė priežastis visiems aiški – V.Aleknos eros pabaiga. Daugybę metų visas Lietuvos lengvosios atletikos įvaizdis laikėsi ant vieno žmogaus – disko metiko, daugkartinio olimpinio ir pasaulio čempiono.
Ant prestižinių pakylų dar kopė daugiakovininkė A.Skujytė, retsykiais blykstelėdavo maratonininkė Ž.Balčiūnaitė. Ir viskas.
Šiuolaikinėje lengvojoje atletikoje konkurencija – milžiniška. Tad pagrindinėse varžybose patekti į finalą – irgi svarus laimėjimas. Bet pripratinti tuo džiaugtis paprastą sporto sirgalių sunku, nes tautą išlepino fantastiškos V.Aleknos pergalės.
Atrodo, kad ir LLAF vadovai patys tuo lepinosi pamiršę, kad net superatletas yra pavaldus laikui. Šiemet jau dešimtą kartą pasaulio čempionate dalyvavęs diskininkas nepateko į finalą.
Gaila, apmaudu. Kiti du legendiniai disko metikai R.Ubartas ir V.Kidykas kalbėjo, kad V.Aleknai labiausiai trūko greičio. Koją galėjo kyštelėti ir čempionato išvakarėse patirta trauma. Galbūt.
Vis dėlto kas iš tiesų taip greitai sudegino V.Alekną, kad pernai Londono olimpiadoje per žingsnį nuo medalio likęs lietuvis per metus smuko net žemiau finalo?
Didį čempioną į nesėkmę Maskvoje, atrodo, nukreipė pati LLAF ir jos plačiai žinomas vadovas E.Skrabulis.
Netrukus po Londono žaidynių disko metimo didvyriui buvo pakišta idėja, kad jis labiausiai tinka vadovauti Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK). E.Skrabulio vadovaujama sporto veikėjų grupė V.Alekną pavertė savo reklaminiu veidu.
Tik ar pats atletas, užsigrūdinęs garbingoje sportinėje kovoje, nuoširdžiai patikėjo, kad peršamos pareigos būtent jam yra tinkamos?
Po Londono olimpiados jis širdyje dar nebuvo galutinai ištaręs, jog sportinėje karjeroje deda tašką.
Kitaip nei LTOK prezidente galiausiai tapusi D.Gudzinevičiūtė. Olimpinė šaudymo čempionė taip pat nėra supervadybininkė, bet jos nekamavo hamletiškas klausimas, kas esi – dar sportininkas ar jau sporto valdininkas. Ji žinojo, kur eina.
Nors disko metikas pasidavė E.Skrabulio kompanijos vilionėms, įgyvendinti idėją, kuria pats ne iki galo tiki, bet kam būtų nepaprastai sunku.
LTOK prezidento rinkimų kampanijoje V.Alekna turėjo išeikvoti labai daug dvasios jėgų, kad ryžtųsi pamiršti diską ir siekti dar nepatirtos pergalės. Juk išoriškai tai išties buvo milžinų dvikova – dviejų olimpinių čempionų, dviejų Lietuvos numylėtinių.
Didžiais čempionais tampa tik tie, kurie neleidžia sau galvoti apie pralaimėjimą. O jei vis dėlto pralaimi, sumoka milžinišką moralinę kainą, kuri sunkiai suvokiama paprastam žmogui.
Toje kovoje, kurioje jam teko statytinio vaidmuo, V.Alekna žiauriai išsikrovė, išbarstė save. Pralaimėjęs čempionas vėl atsigręžė į didįjį sportą. Tačiau kaip iš naujo staiga užsidegti kitai pergalei?
Stadionus lyg ir palikusiai superžvaigždei teko antrą kartą bristi į tą pačią upę. Be jokios pertraukos, per kurią išvargintas protas, kaip bet koks mechanizmas, galėjo atvėsti.
O V.Aleknai laiko atsigauti pritrūko. Metikas pasaulio čempionate labai stengėsi, bet stokojo vidinės jėgos. Ji buvo palikta ne treniruotėse, ne varžybose, o sporto veikėjų surežisuotame spektaklyje, kuriame buvo paaukotas didis čempionas.
Tačiau V.Alekna Lietuvai yra padovanojęs tiek garbės, kad jo negali sumenkinti joks kluptelėjimas jokiose varžybose.
Tai, kad sulaukęs 41-erių atletas kovoja pasaulio čempionate, – dar vienas šio atleto didingumo patvirtinimas. Ir kartu – nebylus priekaištas LLAF vadovams, kurie lepinosi milžino šešėlyje ir per šitiek metų neįstengė nušlifuoti bent jau deimančiuko suaugusiųjų varžyboms.
Tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva negali pasigirti talentų jūra. Tad panašią situaciją, kai visos sporto šakos įvaizdį lemia vienas žmogus, dabar išgyvena Plaukimo federacija. Už R.Meilutytės nugaros lyg ir matyti keli talentai. Bet ar jie kada nors priartės prie Lietuvos plaukimo princesės, lems ir plaukimo vadovų pastangos.
LLAF prezidentas E.Skrabulis yra kalbėjęs: „25–30 proc. šalies sporto organizacijų dirba labai gerai arba gerai ir pasiekia gerų rezultatų, dar 25–30 proc. dirba gerai, stengiasi, bet neturi gerų rezultatų, o apie 35–40 proc. sporto organizacijų faktiškai parazituoja po sporto vėliava.”
Kaip parodė pasaulio čempionatas Maskvoje, į pirmąją kategoriją LLAF pretenduoti negali. Gal į antrąją? Tai parodys artimiausia ateitis.
