Gal jūs jau pripratote, bet mane asmeniškai erzina tai, kad nuo skalbiamųjų miltelių – iki šampūnų, iki skustuvų ir skaidrios plėvelės, ir lipnios juostelės, nuo kūdikių maisto – iki sauskelnių, mūsų parduotuvių lentynose šiaip jau viskas, kas pigiausia. Pagaminta kur nors Ukrainoje arba Lenkijoje, specialiai Rytų Europai. Daug atiduočiau (ir atiduodu, jeigu ką), nusipirkęs prekę, ant kurios etiketės nebūtų parašyta vartojimo instrukcija septyniolika variantų, tarp jų rumunų ir kazachų kalbomis.
Beje, jeigu ką, štai jums dar vienas būdas atskirti, kur iš tiesų pagaminta prekė. Jei Vokietijoje, Britanijoje ar Prancūzijoje, ant etiketės taip ir bus parašyta. Net Airija kartais būna įvardijama, nors dėl savo tapatybės džiaugiasi kiek tyliau. Jei šalis gamintoja nelabai gali didžiuotis savo vardu, kaip kokybės sinonimu, bus parašyta „Pagaminta Europos Sąjungoje“.
Kai žmogus gyvena gerame rajone, tai sako to rajono pavadinimą. Kai jo namai ten, kur vakare baisu išeiti į gatvę, jis pamini tik miestą. Ir nemeluoja, ir šiek tiek informacijos nuslepia.
Be kelių parduotuvių, kurios prekiauja geriausiais drabužiais, geriausia kosmetika ir geriausiais rašikliais, Lietuvoje net nėra aukštesnio lygio maisto prekių tinklų, tik kelios delikatesų krautuvėlės. Būtų gerai, jei atsirastų didelės parduotuvės, kur viskas brangiau – nuo pieno ir duonos, iki pipirų ir gaiviųjų gėrimų. Iš pradžių į jas eitų labai nedaugelis, paskui kitiems atsirastų noras ir ambicija eiti gatve, apsipirkus sėkmingesniųjų žmonių tinkle. Kai atsirastų siekis, atsirastų ir būdai gauti didesnes pajamas.
Niekas neįvaro tokio graudulio, kaip atsidarančios pigių užsienio tinklų drabužių parduotuvės Lietuvoje, sukviečiančios fotografus ir pirmojo ryškumo žvaigždes, kurios (jei klaustų mano patarimo), neturėtų norėti rodytis greta biudžetinio šlamšto. Taip, teisingai atspėjote, manęs nepakvietė, ir aš jiems pavydžiu, nes nesu pirmojo ryškumo žvaigždė. Nesu net žvaigždė, jeigu ką.
Jau žinau, ką pasakysite į tai. Taigi pažiūrėk, kiek mes uždirbame, tu pabandyk pagyventi už minimumą, tai ne tiek pradėsi taupyti. Ne tik kontrabandinį tabaką rūkysi, ne tik pilsi į baką baltarusišką dyzeliną – karpysi picerijų nuolaidų kuponus ir dėvėtų drabužių parduotuvėse pradėsi lankytis.
Aš nebandau gyventi už minimalų atlyginimą, ir jums nepatariu. Gyvenimas su mažomis pajamomis yra nykus ir žeminantis, ir todėl patartina stengtis turėti dideles pajamas. Jei tai skamba, kaip pasišaipymas, ir norite sakyti – tai patark, kur jas susirasti, atsakymas itin paprastas: aplink daugybė žmonių, uždirbančių daugiau už jus. Jūs kažkuo už juos prastesni? Jokiu būdu nesutiksite. Jie kažką daro kitaip nei jūs? Tikriausiai. Mokykitės iš jų.
Esama padėtis yra net ne mūsų pačių kaltė. Kaip buvęs sodietis, gyvenęs beveik natūriniame ūkyje, kur maistas auga žemėje, o vanduo semiamas iš šulinio, ir viskas kone nemokama, ir atsikraustęs į miestą, kur viskas šviesu, greita ir brangu, taip ir mes, lietuviai, kone žaibiškai iššokome iš sovietinio skurdo į turtingų šalių draugiją. Iš primityvių darbų, lėto veikimo ir neefektyvaus laiko tvarkymo persikėlėme ten, kur reikia labai stengtis, kad spėtum kartu su kitais.
Pastangos vargina, smarkiai galvoti dažnam nesinori, ir tada galima griūti atgal į senuosius įpročius. Apsieiti pigiau, gauti nemokamai. Nepirksiu autobuso bilieto, geriau parašysiu internete – gal kas šiandien važiuoja iš Vilniaus į Palangą? Nepirksiu knygos, gal kas turės paskolinti.
Juo labiau, kad užantyje, susirangęs kaip gyvatė, vis dar tūno ir šnypščia senasis skurdo visuomenės moralinis kodeksas: pinigų siekti yra amoralu, pinigai laimės neneša, turtingas ne tas, kas daug uždirba, o tas, kas taupiai leidžia.
Nesąmonė. Nuo pradinės mokyklos vaikams reikia kalti į galvą, kad bijoti reikia ne didelių išlaidų, o mažų pajamų. Dvasią žudo ne turtai ir ne auksas, o skurdas ir pigesni visko pakaitalai. Vartojimas nėra blogis: blogis yra prastų gaminių vartojimas, o gerai sugalvoti, nagingai ir brangiai pagaminti žmogaus proto ir darbo vaisiai neša ilgalaikį pasimėgavimą ir atsiperka pirkėjui dešimteriopai.
Jei tai jums atrodo abejotina taktika, pažvelkite į tai, kaip mes ruošiame sportininkus. Jiems net klausimo nekyla, kad reikia būti vis stipresniems ir greitesniems. Niekas jiems nesiūlo – na, jei nesi labai vykęs, susirask geriau krepšinio aikštelę, kur lankai būtų platesni ir lentos pritvirtintos žemiau, ir ten kaip mat pasijusi geriau.
Suprantu, kad turto šlovinimas ir atviro pinigų siekimo propaganda gali atrodyti iškrentantys iš konteksto, kai politikoje, regis, vienintelė tema yra pataikavimas skurdo žavesiui ir užuojauta nevykėliams. Tačiau, kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, aš turiu svajonę: svajoju apie tai, kaip kada nors ateis diena, kai lietuviai pradės būti žinomi ne kaip taupių valstiečių, ieškančių visko pigiau, tauta, o kaip tie, kurie renkasi viską, kas gyvenime geriausia.
