Vokiečių rašytojas M.Ende savo knygoje „Begalinė istorija” pateikė puikų receptą: šalis lieka stipri tol, kol jos žmonėms nestinga fantazijos. Noro ir sugebėjimų daryti tai, ką padiktuoja išmonė.
Ar patys vokiečiai tuo vadovaujasi, būnant toli spręsti sunku. Tačiau lietuviai – tikrai ne. Aišku, atmeskime rašytojus, teatro ar kino režisierius, aktorius ir neretai išradingumu stebinančius verslininkus. Užtat fantaziją turintį valdininką ar net valstybės vadovą galima įrašyti į Raudonąją knygą.
Vis daugiau pasaulio šalių mėgina kovoti su šešėline ekonomika netradiciniais būdais. Pavyzdžiui, vyksta čekių loterijos: pareikalavai kavinėje ar taksi kvito ir gali laimėti, tarkime, šimtą kartų didesnę sumą nei sumokėjai.
Puikus Gruzijos pavyzdys: išleidusi prizams vos 15 milijonų litų ši valstybė pasiskelbė gavusi mokesčių net 400 milijonų litų daugiau.
Galbūt perlenkė. Tebūnie 200 ar 100 mln. litų – vis vien nauda akivaizdi. Tuo pačiu keliu jau eina Malta, netrukus panašiai pasielgs slovakai.
Gal dėl šešėlinės ekonomikos įtakos raudančiai Lietuvos valdžiai irgi praverstų pasimokyti? Kur tau! „Gruzijos pavyzdys neįtikina”, – rėžė Finansų ministerijoje seniai užsisėdėję valdininkai.
Geriau jau dėl nesurenkamų mokesčių tarkuoti Mokesčių inspekciją ar kokią kitą instituciją, keisti jų vadovus, tik ar nuo to kas nors pasikeis, jei pasodinsi „savą”?
Neįtikina atbukėlių ir tai, kad panašią čekių loteriją ne vieną dešimtį metų rengia Taivanas. Kur jis yra? Žemėlapyje gal surastų ne kiekvienas, užtat pagal Pasaulio ekonomikos forumo sudarytą konkurencingumo indeksą – 12-oji vieta tarp visų planetos valstybių.
O kur Lietuva? Per keletą metų nusirito nuo 37-osios iki 48-osios vietos. Kokia priežastis?
Tyrimo autoriai nurodė aiškiai – biurokratija. Kitaip tariant, fantazijos stygius.
Beje, ši liga paveldima. Kad ir kokia būtų valdančioji dauguma, nuo šio viruso ji nėra pasiskiepijusi.
Antai konservatoriai kaip buldozeriai mėgino prastumti naujos atominės elektrinės projektą.
Užuot pateikę konkrečių skaičių ir originalių minčių, jie kaip apgirtę kas dieną kartojo: kas ne už elektrinę, tas Lietuvos priešas, nes tiktai ji užtikrins mūsų energetinę nepriklausomybę.
Kad nebūtų per maža, pasitelkė ir televizoriaus ekrane mėgstantį papostringauti senolį. Kažkur matyta? Regis, taip. Tokius agituotojus per televiziją regėjome iki pat paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio. Visai nekeista, kad žmonės balsavo prieš branduolinę energetiką, nors ar jos verta atsižadėti – tikrai svarstytinas reikalas.
Dabartinė Seimo dauguma, o sykiu – ir Vyriausybė, regis, turėjo pasimokyti iš pirmtakų klaidų. Deja, deja...
Antai pavasarį susirinko trys vyrai – premjeras, finansų ministras ir centrinio banko vadovas – ir nusprendė: 2015-aisiais įsivesime eurą. Tikslas – labai gražus, tačiau praėjo jau pusmetis, o kas padaryta?
Nulis. Iš valdžios bokštų tebesklinda užkeikimai, kad jau atitinkame Mastrichto kriterijus. Šiems balsams atitaria ir bankų pasamdyti kalbėtojai. O ar kas nors mėgino įtikinti žmones, kad jiems tai gali būti naudinga? Žinoma, ne.
Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų pavasarį pasisakė prieš euro įvedimą. Ar kas nors mėgino juos perkalbėti žmonių šneka? Įtikinti? Galiausiai – su išmone pristatyti eurą? Ne.
Apie eurą jie sužinojo tik tiek, kad su latu ketinančioje atsisveikinti Latvijoje ėmė kilti kainos. Tad nereikia stebėtis, jei R.Pakso kompanija tikrai surinks pakankamai parašų, kad būtų paskelbtas referendumas dėl euro. Nieko keista, jeigu euroskeptikai jame ir nugalės.
Liks jiems tik paploti. Nes valstybę valdantiems strateginių tikslų skelbėjams netgi neatėjo į galvą, kad kas nors gali jiems nepritarti.
Mat paprasčiausiai stinga fantazijos.
