Pavyzdžiui, niekas nepagiria, kad tik dieną naktį plušusių politikų dėka miestas turi Daušiškių kapines.
Tai kas, kad už eksmero uošvės pažliugusius dirvonus paklota keliasdešimt kartų daugiau nei rinkos kaina.
Niekis, kad milijonus ištratinusi savivaldybė nebeišgali šių laukų paversti amžinojo poilsio vieta – tai padarys koks nors koncesinis bičiulis.
Skeptikai bamba, esą nieko vertos buvusios ir pernykštės pasaulio mėgėjų sporto žaidynės TAFISA, kurių organizatoriai paliko milijoninių skolų kuprą.
Tokiems irgi parengtas atkirtis: žaidynės buvo tokios puikios, kad jas iš pradžių palaiminę valdininkai vėliau titulavo metų sporto renginiu.
Ir tik neabejotinam niurgzliui galėjo kilti abejonė, ar iš biudžetinio tešmens nenutekėjo pinigų čiurkšlė į gretimame rajone iškilusį dvarą, kuriame šeimininkauja TAFISA organizatorius Nr.1.
Nesupratingieji neįvertino netgi dovanos ukrainiečiams – kilniai atiduoto Šiaulių arenos techninio projekto, už kurį siūlytas milijonas litų.
Išties, argi tokia niekinga suma gali padaryti įspūdį išdidiesiems šiauliečiams politikams?
Nors į skolas nugramzdintam miestui jau nebeskolina net bankai, nesivadovauta kiemsargiška logika ir pasielgta principingai – apsispręsta dovanoti.
Todėl Šiaulių geradariams ypač turėtų mausti širdį, kad ėmė daugėti neįžvalgiųjų: vieną po kito tyrimus atlieka prokuratūra, zuja STT agentai, raštais atakuoja Vyriausybės atstovas.
Nuotaiką taiso tik nemari 777-ąjį gimtadienį mininčių Šiaulių tradicija – šiame provincijos dvare kaltųjų tik paieškoma, bet jie, šiukštu, nebaudžiami.
Juk už gerus darbus teisiama tik sostinėje.
