Buitiniai elektros vartotojai šio kainų šuolio kol kas nepajuto, nes jos reguliuojamos, bet amžinai taip tęstis negalės. Verslas jau skambina pavojaus varpais, kad nuo kitų metų jam elektra gali smarkiai brangti. Tai didina Lietuvos prekių savikainą ir pakerta jų konkurencingumą.
Lietuvos ekonomikai ilgalaikis elektros kainos šuolis keltų net didesnį pavojų nei Rusijos paskelbta mūsų pienininkų blokada. Kas dėl to kaltas?
Skelbiama, jog elektra pabrango neva todėl, kad Kaliningrade remontuojama elektrinė ir iš ten ji netiekiama. Daugiau įsigyti elektros iš Estijos trukdo menkos pralaidumo tarp Baltijos šalių galimybės, o su Skandinavija Lietuva iš viso neturi jungties.
Tačiau tai tikrai ne vienintelė ir net ne pagrindinė elektros kainų šuolio priežastis. Iš Rusijos per Baltarusiją nuo šios vasaros buvo specialiai neimportuojama elektra, nors ten ji daug pigesnė.
Taip buvo elgiamasi remiantis šių metų kovo mėnesį Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros operatorių pasirašyta sutartimi, kuria numatyta energiją pirkti pirmiausia iš Baltijos šalių elektros gamintojų, net neatsižvelgiant į kainą.
Smarkiai pabrangusi elektra tapo tikra aukso kasykla mums ją tiekiantiems Latvijos ir Estijos elektros perdavimo operatoriams.
Po to, kai tokią situaciją atskleidė „Lietuvos rytas”, o verslas sukėlė aliarmą, buvo praverti vartai per Baltarusiją tiekiamai rusiškai elektrai ir kainos „Nord Pool Spot” biržos Lietuvos zonoje iškart krito kone trečdaliu.
Tai geriausias įrodymas, kad elektros kaina sukelta dirbtinai.
Premjeras A.Butkevičius vakar ramino elektros vartotojus, kad netrukus padėtis stabilizuosis, ir sakė jau žinąs pavardes žmonių, atsakingų už elektros kainų pasiutpolkę sukėlusius jos importo iš Rusijos suvaržymus.
Bet pasakęs A, Vyriausybės vadovas taip ir nesiryžo ištarti B, tik pažadėjo, kad duos pavedimą išsiaiškinti, kas nurodė stabdyti rusiškos elektros importą per Baltarusiją, kodėl tai darė.
Tačiau šias pavardes labai svarbu žinoti ir visuomenei. Ne tik tam, kad kas nors būtų nubaustas, bet ir skaidrumo labui.
Lietuvai žalą darančius susitarimus, kuriais remiantis stabdomas elektros tiekimas iš Rusijos, pasirašė tuometis elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid” direktorius V.Poderys ir įmonės departamento vadovas L.Liutkevičius, o šį sumanymą inicijavo A.Kubiliaus Vyriausybės energetikos ministras A.Sekmokas.
Bet jeigu dėl šių asmenų kaltės pabrango elektra Lietuvai, tai turi būti tiesiai šviesiai pasakyta.
Pūsti miglą į akis, užuot pateikus aiškius atsakymus, jau tampa chroniška liga Lietuvoje.
Antai neseniai paaiškėjo, kad bankrutuojančio banko „Snoras” perimta Klaipėdos spaustuvė teikia nemokamas paslaugas bankrutuojančiam Ūkio bankui prasiskolinusiai įmonei, bet kodėl taip daroma, bankroto administratoriai nepaaiškina.
Spaustuvę valdančios bankrutavusios įmonės „Diena Media Print” skolos „Snoro” bankui jau viršijo 30 mln. litų ir gali toliau augti nemokamai spausdinant žlugusiam Ūkio bankui beveik 23 mln. litų įsiskolinusios bendrovės „Diena Media News” leidžiamus regioninius laikraščius.
Tai nėra privačių verslo įmonių tarpusavio santykių reikalas. Žlugus minėtiems bankams milijardais litų skaičiuojamų nuostolių patyrė valstybė, šalies verslas ir žmonės. Kai šiems bankams ir taip smarkiai skolingos įmonės toliau didina skolas, tai reiškia, kad mažiau pinigų grįš jų kreditoriams.
Iki bankroto spaustuvę valdančios įmonės „Diena Media Print” skolos visiems kreditoriams siekė 30 mln. litų. Dabar jos išaugusios dar 10 mln. litų, mat nemoki spaustuvė toliau dirba.
Neatrodo, kad už šį darbą su spaustuve atsiskaitytų beviltiškai skolose skendinti laikraščių leidybos įmonė „Diena Media News”. Bet nei Ūkio, nei „Snoro” bankų bankroto administratoriai G.Adomonis bei N.Cooperis neatskleidžia, ar spaustuvė gauna už laikraščių spausdinimą kiek nors pajamų, ar juos spausdina visai už dyką.
Žinoma, veltui niekas nieko nedaro. Tuomet natūraliai kyla ne vienas klausimas. Ar pinigai nebyra į kieno nors asmeninę kišenę? O gal už leidinių spausdinimą moka su Rusija susiję tarpininkai?
Neoficialiai žinoma, kad šį žiniasklaidos verslą plėtoja neaiški įmonė, kuri gali būti susijusi su į Rusiją pasitraukusiu buvusiu Ūkio banko savininku V.Romanovu, galbūt siekiančiu tokiu būdu daryti įtaką Lietuvos visuomenei.
Kad ir kaip žiūrėsi, žiniasklaidos verslo skaidrumas svarbus ne tik ekonominiu požiūriu. Tad neatsitiktinai žiniasklaidos priemonių akcininkai, vadovai privalo deklaruoti savo turtą, pajamas ir yra stebimi valstybės tarsi pro didinamąjį stiklą.
O bankrutuojančių bankų kontroliuojamos įmonės spausdina laikraščius ir net nežinia, kas ir kam už tai moka. Neaiškių interesų apraizgyta leidyba jau ima kelti pavojų visos visuomenės interesams.
Taigi valdžios skelbiami šūkiai apie gerovės valstybės siekius liks tik tušti žodžiai, kol ne visiems galios bendros taisyklės ir kol visuomenė bus mulkinama prisidengus tariamų paslapčių šydu.
