Tiksliau ir nepasakysi. Daugiau nei dešimt paskutinių metų Lietuvoje, vos tik užgimus nacionalinio mastelio projektui, ypač energetikos srityje, ramiame kasdieninės politikos vandenyje sukeliama vos ne devintoji banga. Po to, kai projektas žlunga, o geriausiu atveju atidedamas neribotam laikui, visi pradeda ieškoti netikėtos audros priežasčių.
Minimos visos įmanomos ir, beje, po kiekvienos nacionalinio projekto katastrofos, vis pakartojamos: Kremlius, vidiniai įtakos agentai, sovietinis mentalitetas, nebrandi demokratija, oligarchų interesai ir t.t.
Visos jos ne iš piršto laužtos ir, gyvenant geopolitinėje kryžkelėje, nesunkiai paaiškinamos, bet klausimas kitas: kodėl išsiaiškinus priežastis, kito nacionalinio projekto atveju, leidžiama kartotis tam pačiam scenarijui. Iš piktos valios, kvailumo, dar kažko?
LEO projekto sužlugdymas buvo klaida. Dabar jau toli būtume pažengę ir, negriaudami esmės, išsiaiškinę, kas buvo neskaidru. Rusija, net neturėdama planuose atominių elektrinių mūsų regione, pasinaudojusi Lietuvos vidinėmis kovomis, vienu paprastu sprendimu sukomplikavo situaciją ir laimėjo laiko.
Bet Lietuva „nepasimetė“ ir Maskvai patikslino savo poziciją referendumu - mums nereikia atominės elektrinės. O jeigu Maskva netiki, surengsim dar vieną referendumą, kurio verdiktas bus nepatariamasis ir galutinis. Pagaliau kaip ten bebūtų, laikas lemiamiems sprendimams ištįso Rusijos naudai.
Guma tempėsi ir dėl suskystintų dujų terminalo. Ir vis dėlto, nors ir po kelių metų, dešinė ir kairė vieningai pareiškė: dėl šito projekto tai jau tikrai nesipešime. Atvirai pasakius, visi tuo naiviai ir patikėjome.
Pirmasis į vieną ramiausių, tarpusavio sutarimais paremtą, projekto vandenį vėją pūstelėjo kažkoks verslininkas su savo privačiu stulpu uoste. Privati problema buvo išspręsta, kai horizonte išniro vos ne nusikalstamu būdu, iš ofšore registruotos kompanijos nuomojamas laivas, už kurį reikės sumokėti vos ne du milijardus litų?
Ofšorų, kaip finansinių machinacijų pavojaus, tema Lietuvoje jau skamba nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Ir vis tiek į šią pasaulio slaptųjų tarnybų po padidinamu stiklu stebimą sistemą suskystintų dujų terminalo projekto vykdytojai įlindo.
Tyčia ar žinodami, kad anksčiau ar vėliau kils problema? Iš esmės tai – bomba po projektu. Bet koks konkretus žmogus tai padarė? O išvada labai paprasta – teoriškai visų partijų , vos ne rankas prie širdies pridėjus, pritariamas projektas praktiškai jau greitai gali atsidurti ties žlugimo slenksčiu. Rezultatas tas pats kas ir su naujai planuojama atomine elektrine.
Mažos bendruomenės pasipriešinimas tirti skalūninių dujų egzistavimą iš pradžių daug kam kėlė šypsnį. Bet Lietuvoje tikrai juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Tiems, kas bent kiek atidžiau seka energetinius procesus pasaulyje ir kokią neigiamą įtaką „Gazprom“ padarė skalūninių dujų revoliucija ir alternatyvas daugeliui valstybių, beje ir Ukrainai, pateikusi atsiritusi suskystintų dujų banga, nekilo jokių abejonių, jog ir Lietuvoje Rusija nepasižiūrės į tai pro pirštus.
Taip ir atsitiko – skalūninių dujų projektas trenkėsi į pirmąją uolą – bendruomenės pasipriešinimą remiančius politikus. Ir nepaisant, kokie yra protestuotojų motyvai, į tyrimą pretenduojančių įmonių užkulisiniai tikslai, rezultatas tas pats kas ir atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo.
Visi trys projektai kybo ore. Galima net neabejoti, jog savo eilės laukia ir elektros tinklai su Švedija ir Lenkija. Ir skandalų pretekstas bus „neskaidrumas“, nors niekam nepavyks nustatyti, kas, kokia asmenų grupė, iš to neskaidrumo pasipelnė ar ruošiasi tai padaryti.
Lietuvoje yra vykdoma gerai apgalvota ir kryptinga Rusijos kova prieš Lietuvos strateginius projektus. Tikslas paprastas - išlaikyti Lietuvą, o drauge, jau kitomis priemonėmis nei Lietuvoje, Estiją ir Latviją energetinėmis salomis. Greta vyksta kova prieš Europos Sąjungą ir NATO.
Kiekvienu šios ilgalaikės kovos atveju pasirenkama skirtinga strategija ir taktika. Ir pastaroji dirba pačiu išmaniausiu būdu – Lietuvoje žlunga arba ilgam laikui įstringa bet kuris Rusijai nepatinkantis projektas.
Lietuvos politikai tai rimtas skambutis. Deja, šį pavojų suvokia tik išsilavinusi visuomenės dalis. Kita dalis yra apimta abejingumo valstybės interesams, arba dalyvauja siauruose partiniuose kivirčuose, kai sužlugdyti priešininko planus, net jeigu jie pasitarnautų Lietuvos pažangai, yra laikoma principingumo ir šaunumo požymiu.
Lietuvoje nebeliko politinės diskusijos beveik jokiu nacionaliniu klausimu, liko vien politikavimas ir sąskaitų suvedinėjimas. Rusija tuo naudojosi visais istoriniais laikais. Todėl taip lengvai žlunga jai nenaudingi Lietuvos energetinio savarankiškumo projektai.
Ką daryti – nelengva atsakyti. Politinė visuomenės branda vyksta lėtai, didžiosios partijos nepajėgios įveikti savigriovos inercijos. Yra šansas, rengiantis kitų metų prezidentiniams rinkimams, vietoj idiotiškos ir niekam nereikalingos kandidatų reklamos, rinkiminę kampaniją pasukti netradiciniu keliu – pradėti plačią diskusiją svarbiausiais valstybės klausimais ir iš atsakymų š juos spręsti apie kandidato tinkamumą į valstybės vadovus.
