Šventųjų Eglių (vietinių vadinamų aglių) vieta, nors pačių šių medžių seniai nebelikę, kelis amžius sunkiais bažnyčiai metais būdavo vieta, kur melstis paslapčia rinkdavosi Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai.
O 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją metu ant šių eglių buvo sukabinti ir iš bažnyčios pernešti varpai.
Beveik prieš aštuoniasdešimt metų šioje atmintinoje vietoje abiejų kaimų gyventojai pastatė po kryžių, iškasė šulinį, kur sustodavo pailsėti ne tik maldininkai, bet ir grybautojai, pakeleiviai.
Tačiau gamtos stichijos įveikė kryžius. Pirmiausia sutrūnijo marcinkoniškių statytas, o zervyniškių dar kurį laiką stovėjo smarkiai išpuvęs.
Minėdami 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines, šio krašto žmonės nusprendė pagerbti sukilėlių ir savo protėvių atminimą atstatydami abu kryžius.
Prie šulinio, kuris taip pat buvo sutvarkytas ir uždengtas nauju dangčiu, iškilo marcinkoniškio Mindaugo Bukausko atkurtas autentiškas senovinis Zervynų kaimo kryžius, nudažytas degutu.
O spalvingą Marcinkonių kaimo kryžių sukūrė kryždirbys Kastytis Skromanas.
Ant kryžiaus išraižytos sukilimo ir šiųmetės datos, jį puošia raudonos stilizuotos širdys, angelai.
Pagal senovinę tradiciją marcinkoniškė Rožė Pačkauskienė pasiuvo prijuostėles ir jomis apjuosė kryžius – kaip padėkos Dievui ir jo malonių prašymo simbolį.
Šalia įrengtas stendas, kad kiekvienas į šią vietą užsukęs pakeleivis sužinotų jos paslaptingą istoriją.
